Anglų filosofas, istorikas, empirizmo pradininkas Francis Bacon pasakęs, jog skaitymas duoda žmogui žinių, pokalbis moko sumanumo, o įprotis užsirašinėti – tikslumo. Būtent todėl birželio 14 d. popietę Klasikų asociacijos nariai ir bičiuliai susirinko į diskusiją: pasidalinti per skaitymą įgytomis žiniomis, per pokalbį, diskusiją įgyti sumanumo ir dalytis juo, per užrašymą, užfiksavimą palikti būsimiems klasikams tikslumo ir minties aštrumo siekį.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto globojamo Klasikų klubo sezono pabaigą vainikavo birželio 14 d. diskusija „Klasikinė kultūra kasdienybėje“, moderuojama Klasikinės filologijos katedros docento, buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo sosto ir Maltos ordinui dr. Vytauto Ališausko. Diskusijoje taip pat dalyvavo Filologijos fakulteto profesorius, tekstologas ir kultūros istorikas Paulius Vaidotas Subačius, A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro magistrantas Maksim Ivanov ir Filosofijos fakulteto bakalaurantas Ruslanas Baranovas.
Renginio pradžioje pasveikinti Klasikų asociacijos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuoto recenzijų rašymo konkurso studentams nugalėtojai ir dalyviai, analizavę Gintaro Varno spektaklį „Bakchantės“ pagal to paties pavadinimo Euripido dramą. Konkurso nugalėtojais tapo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas Justinas Lingevičius ir Komunikacijos fakulteto studentė Agnė Patackaitė. Vertinimo komisijos pirmininkas docentas dr. Vytautas Ališauskas teigė: „Nedaug spektaklių taip sudomina kaip šis. Nemaža recenzentų buvo gan kritiški ir kibūs, bet nė vienas nebuvo vangus ar abejingas. Varno „Bakchantės“ žadina mintį ir kelia klausimus ne tik profesionalams kritikams, bet ir jauniems humanitarams“.
Toliau renginyje užsimezgė diskusijos, kartais netgi gana aršios, užklaususios klasikinės kultūros aktualumą. Prisistatę publikai diskusijos dalyviai ėmė kelti pamatinius Antikos ir šiuolaikinių laikų sąveikomis dvejojančius klausimus: „Kas visgi yra toji kasdienybė? – vieniems tai Platono skaitymai, kitiems – visai kas kita, tad kokią ir kieno kasdienybę aktualizuojame?“. Dargi, ar svarbu atpažinti ir suvokti antikinį paveldą, gal galima tiesiog grožėtis, žavėtis, išgyventi? Toliau docentas Vytautas Ališauskas svarstė: ar Antikos dalyvavimas gyvenime turi būti suvoktas, kad būtų vertingas. Galbūt Antikos paveldas yra svarbus, bet nebūtinas ir neaktualus kasdienybėje ir ar Antikos gebėjimas struktūriškai mutuoti rodo fundamentalų gyvybingumą, o gal ta mutacija iš tikro jau neturi nieko bendro su Antika?
Jaunasis filosofas Ruslanas Baranovas kėlė klausimą, kaip antikinė kultūra atpažįstama, sutinkama iš pirmo asmens, iš „aš“ perspektyvos. Jo teigimu, dažnai kasdieniame gyvenime apskritai nėra Antikos pažinimo ir perskaitymo, jei nėra jau įgyto atitinkamo akademinio žinių bagažo ir įgūdžių, leidžiančių atpažinti klasikinės kultūros pėdsakus ir iš pirmo žvilgsnio ne visai akivaizdžias iš Antikos paveldėtas kultūros formas. Kitas klausimas, ar antikinės kultūros atpažinimas apskritai visiems yra būtinas? Juk tai nėra savaime suprantama ir visiškai aišku. Tačiau, teigia Baranovo, jam pačiam, nors ir postmodernios filosofijos atstovui, orientavimasis Antikoje yra būtinas, o kad tai išryškintų dar labiau, atkreipė dėmesį į prancūzų filosofą, dekonstrukcijos pradininką Jacques Derrida, sakiusį: „Reikia skaityti didžiuosius tekstus vėl ir vėl. Manau, kad ir koks senas aš bebūčiau, visada ruošiuosi skaityti Platoną ir Aristotelį. Aš juos myliu ir jaučiu, kad kiekvieną kartą man juos reikia skaityti iš naujo.“
Tuo tarpu semiotiko Maksimo Ivanovo teigimu, orientavimasis Antikos pavelde tėra daugiau pramoginis klausimas. Dažnai primygtinės Antikos pėdsakų paieškos kasdienybėje yra trivialios, kadangi antikinis paveldas ir jo perskaitymas tikrai nėra būtinybė. Jo manymu, nėra būtina gręžiotis atgal ir ieškoti priežastinių logikos ryšių tam, kad suprastume esminius dabarties procesus. Tad analitinė žiūra, atsekanti antikines formas, veikiau yra reikalinga kaip proto mankšta, „stiklo karoliukų žaidimas“ Kastalijoje, naudingas daugiausiai pačiam žiūrinčiajam. Naudinga kaip prielaida įžengti į dramblio kaulo bokštą.
Visgi diskusijos dalyviai tarpusavyje sutarė: antikinės kultūros išmanymas ir atpažinimas kasdieniniame gyvenime yra nemenka intelektualinė pramoga, tačiau nebūtina veikla. Kad ir Holivudo industrijos produkcijoje – ar tai būtų Antikos elementų įžvelgimas gerai žinomuose filmuose, tokiuose kaip ,,Matrica‘‘, ,,Haris Poteris“, ar ryškiausiose pop kultūros formose: ar šis analitinis įžvalgumas yra koks nors prasminis raktas, ar nuo jo kinta minėtų pavyzdžių paveikumas? O galbūt tai tik dar vienas postmodernizmui būdingas žaidimas „anything goes“ („tinka bet kas“, kai paskiri elementai derinami pastišo principu, kompiliuojami be didelio sąryšio su „motininėmis“ kultūros formomis). Tačiau diskusijos dalyviais sutarė, kad yra ne visai, kadangi atpažinimas yra vienas rimčiausių meno paveikumo pagrindų. Būtent dėl atpažinimo meno kūrinys daro įspūdį, o tai įžvelgė jau Antikos mąstytojas Aristotelis. Tad kas nutinka, neįvykus atpažinimui? Profesoriaus Subačiaus teigimu, nebeatpažįstama, nebeatsimenama kultūra virsta tautosaka ir tokiu būdu švelniai degraduoja. Taigi atpažinimas kartu reiškia ir atmintį.
Tekstologas, kalbėdamas apie klasikinės kultūros apraiškas kasdienybėje, šmaikštavo ir linksmino klausytojus savo įžvalgomis. Jo teigimu, mūsų gyvenime vienas graikų fenomenas sutinkamas itin dažnai ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Tai sofistika, kurios gausu visose gyvenimo situacijose. Be to, akivaizdu, kad sofistikos paveikti lietuviai mieliau klausosi klasikinių, lakoniškų politikų kalbų užuot narplioję bizantiškąjį kalbėjimo tipą, kuriam priklausytų logiškai ir retoriškai išplėtotos politikų kalbos. Visgi profesorius su viltimi pareiškė: anksčiau ar vėliau gyvenime pritrūksta saiko ir harmonijos, ir tuomet žmonės, žinodami tai, ar ne, norėdami to, ar ne, jau tikrai gręžiasi į Antiką, įtvirtinusią saiką ir harmoniją.
Taigi nors Antika tarytum nėra aktuali kiekvieno kasdienybėje, akivaizdu, kad su ja sunku prasilenkti, nors galima jos ir neatpažinti, ir nesuprasti. Diskusijos dalyviai sulaukė daugelio klausimų apie antikines vertybes apskritai, į kuriuos buvo bandyta atsakyti jau neformalios diskusijos metu. Tokiu būdu ir buvo užbaigti klasikų akademiniai metai ir šiemet kaip niekad intensyvi Klasikų asociacijos veikla.
Greta Masaitytė