Paslaptingasis romėnų virtuvės prieskonis, vertas aukso

Julijus Cezaris laikė šio augalo atsargas valstybės lobyne, o graikai jį vaizdavo netgi ant monetų. Šio augalo gramas buvo vertas gramo aukso, tačiau šiandien niekas nėra tikras, ar žinome, koks tai augalas ir ar jis vis dar egzistuoja.

Brangus kaip auksas

Graikų Kirenės polyje Šiaurės Afrikoje buvo žinoma žolė, vadinta silphium, kurią lietuviškai vadiname begaliu (Kuzavinio žodynas). Šio augalo išvaizda nebuvo niekuo ypatinga – storos šaknys, kresni lapai ir kekės geltonų žiedelių. Tačiau kvapnūs šio augalo syvai buvo tokie skanūs ir naudingi, jog greitai gramas begalio tapo vertu gramo aukso.

Išvardinti visus šio augalo panaudojimo būdus Antikoje užimtų begales puslapių, bet verta paminėti pagrindinius, minimus literatūros šaltiniuose: stiebai būdavo kepinami, garinami ar verdami ir valgomi kaip daržovė, augalo šaknys būdavo valgomos žalios, pamirkytos vyno acte, begalis taip pat būdavo naudojamas kaip konservantas, o šeriant jį avims, šiųjų mėsa tapdavo itin švelni. Iš begalio žiedynų būdavo išspaudžiamas saldaus kvapo eterinis aliejus, o augalo syvai būdavo džiovinami ir tuomet naudojami kaip prieskonis gardinti patiems įmantriausiems romėnų virtuvės patiekalams: nuo retų gyvūnų smegenėlių iki troškinto flamingo.

Begalis naudotas netgi medicinoje – tikra panacėja įvairiausiems susirgimams gydyti. Nuo įvairių venerinių ligų (Plinijus Vyresnysis šiam reikalui rekomenduoja deginti begalio šaknis ir taip nuolat smilkyti pažeistą kūno vietą) iki laukinių šunų įkandimų gydymo (Plin. Nat. 22.48). Begalis taip pat naudotas ir romėnų miegamajame – augalo sultys būdavo vartojamos kaip itin brangus afrodiziakas tiek moterims, tiek vyrams, o jo širdelės formą turinčios sėklos galbūt buvo naudojamos kaip pirmasis veiksmingas kontraceptikas (tiesa, ne itin aišku kaip).

Romėnai taip mėgo šį augalą, kad jį dažnai minėdavo eilėse, dainose ar literatūros kūriniuose. Nenuostabu, kad, kol Kirenę valdė graikai, begalis puikavosi ant Kirenės polio monetų taip, kaip Atėnuose – pelėda, Efese – bitė ar Korinte – pegasas. Vėliau, kai polis pateko romėnų valdžion ir romėnai pradėjo kontroliuoti augalo monopolį, Julijus Cezaris įsakė, kad Romos lobyne būtų laikomas 680 kilogramų begalio rezervas.

Tačiau šiandien panašu, jog begalis išnyko – ne tik Šiaurės Afrikoje, tačiau galbūt ir visoje Žemėje. Plinijus rašė, kad dėl intensyvaus augalo naudojimo romėnų kultūroje, jau jo laikais buvo randama vos keletas pavienių augalo atžalų, kurios kaip didžiausia retenybė buvo nusiųstos imperatoriui Neronui kažkada maždaug 54–68 m. po Kr.

Kaip atsirado ir išnyko šis magiškas augalas?

Legendos pasakoja, kad begalis buvo atrastas prieš daugiau nei du su puse tūkstančio metų, kai Libijos krantus nusiaubė „juodasis lietus“. Nuo tada begalis pradėjo augti visur Šiaurės Afrikoje, savo šaknis įleisdamas pakalnėse ir miškų ūksmėse. Galbūt mums Šiaurės Afrika neasocijuojasi su tokia tankia kaip čia minima žaluma, tačiau tuo metu tuose kraštuose driekėsi derlingos Kirėnaikos (Kirenės regiono) pievos, gausios vandens šaltinių.

Šį kraštą pirmieji kolonizavo graikai, o 96 m. pr. Kr. užėmė ir prie besiplečiančios Respublikos prisijungė romėnai, tuojau pat užėmę ir patį Kirenės polį. Po šio įvykio per kiek mažiau nei 100 m. romėnai taip pamėgo begalį, kad dėl per intensyvaus jo naudojimo beveik visiškai išnaikino šį augalą.

Gal skamba keistai, tačiau begalis augo tik Kirėnaikos srityje ir labai nedidelėje teritorijoje – maždaug 201 km ilgio ir 40 km pločio ruože, o nei graikai, nei romėnai nerado būdų, kaip auginti begalį komerciškai, tad augalas būdavo renkamas natūraliose jo augimo vietose. Ir nors romėnai ir graikai kontroliavo begalio rinkimo kiekius, stebėdami, kad augalas per greitai neišnyktų ir spėtų ataugti, tačiau, kai gramas begalio buvo vertas tiek pat aukso, nenuostabu, kad suklestėjo ir juodoji rinka, nelegaliai rinkusi augalus ir paspartinusi išnykimą.

Neišsprendžiama mįslė geriausiems Antikos mokslininkams

Prie greito begalio išnykimo prisidėjo ir tai, kad augalo nebuvo įmanoma sukultūrinti ir auginti ne laukinėje gamtoje. Šios begalio mįslės nesugebėjo išspręsti netgi botanikos tėvu vadinamas Teofrastas, Aristotelio mokinys. Nors jis pastebėjo, kad begalis geriausiai auga vietose, kur žemė pernai metais buvo sukasta.

Šiuolaikiniai botanikai pastebi, kad tokia neįprasta „problema“ galėjo slypėti begalio sėklose. Pvz., kaip aguonos, kurių kiekviena galvutė subrandina iki 60 tūkst. sėklų, tačiau kiekviena jų turi pirmiausia gauti pakankamai saulės šviesos, kad prasidėtų augimo procesas. Kitaip jos ir lieka aguonų galvutėse, kol žmonės jas sunaudoja maistui ar tiesiog supūva.

Dar vienas panašus šiuolaikinės botanikos pavyzdys – laukinė Šiaurės Amerikos mėlynė (angl. huckleberry). Šios uogos paklausa keliskart viršija metinę pasiūlą, tačiau JAV nėra nė vieno komercinio šių mėlynių ūkio, nors intensyvios pastangos prasidėjo prieš daugiau nei šimtą metų. Kai šią uogą bandoma užauginti iš sėklų, nauji augalai neveda vaisių, o specifinė šaknų sistema užkerta kelią šio augalo iškėlimui ir persodinimui kitoje vietoje – augalas tiesiog neprigyja.

Dar vienas iš galimų atsakymų – begalis buvo hibridinis augalas, galintis daugintis tik šaknų sistema. Nors augalas būdavo randamas ir Medijoje, Sirijoje ar partų kraštuose, tačiau ten jis būdavo daug nykesnis ir prastesnis nei Kirėnaikoje. Tai rodytų, kad Kirenės begalis galėjo būti hibridinis būtent Kirėnaikoje susiformavęs augalas, kai susikryžmino paprastesnis žolinis begalis ir kažkoks kitas augalas.

Kaip atrodė „auksinis“ begalis?

Teofrastas aprašo, jog begalio šaknys yra padengtos tamsia medinga žieve ir yra be galo ilgos. Dažniausiai jos pasiekia tokį ilgį kaip nuo žmogaus alkūnės iki vidurinio rankos piršto galiuko (senovinis matavimo vienetas – uolektis (lot. cubitum). Pats augalas Teofrastui atrodė be galo keistas: tuščiaviduris tarsi pankolio stiebas ir auksaspalviai, salierą primenantys lapai. Begalį Teofrastas lygina su kitu Sirijoje ir ant Parnaso šlaitų netoli Delfų augusiu Magydaris pastinacea ir manė, kad abu šie augalai yra giminingi pankoliui.

Šaltinis BBC