Justinas Lingevičius
Moralizuojantis dievas prekybos centre
Žinia apie idėją teatro scenoje sukurti antikinę tragediją kelia nekantrumą, ką pasirinks režisierius – Antikos epochos perkėlimą, neatpažįstamą laiką ir erdvę, bandant išryškinti esminius, laikui nepavaldžius archetipus? Ar vis dėlto kalbės XXI a. žmogaus lūpomis ir aktualijomis? Panašu, kad pasirenkamas vidurio (?) kelias – antikinis tekstas skleidžiasi šiuolaikinių video projekcijų ir šviečiančio prekybos centro pavadinimo fone. G. Varnas itin pagarbiai elgiasi su tekstu: tragedija neiškraipoma, nekarpoma, tą liudija ir prieš spektaklį pasirodę interviu, kuriuose režisierius pasakoja apie vertimą ir siekį scenoje atkurti kuo autentiškesnį tekstą. Tai pavyksta. Lieka klausimas, kiek pagarba tekstui ir nuoseklus jo siužetas dera su šiuolaikine interpretacija.
Viso spektaklio metu neapleidžia galvojimas, ką reiškia ryškiai šviečiančios raidės scenoje? Nejaugi režisierius taip tiesmukai siekia parodyti skirtį tarp gamtos ir nežaboto vartojimo? Galbūt bando antikinį kūrinį paversti bent kiek aktualiu šiuolaikiniam žiūrovui? O gal vis dėlto demaskuoja tai, kad Akropolis šiandien pirmiausiai yra prekybos centras, o ne dievų šventykla? Tikėjimas atrodo esminis tiek Euripido tragedijoje, tiek spektaklyje. Bent jau turėtų būti. Tačiau jis panyra po daugeliu kontekstų.
Režisierius netikėjimo atskleidimui pasirenka brutalią ir šokiruojančią video medžiagą, kuri metaforiškai sutapatinama su aplinkos apsaugos, ekologijos problemomis. Žaidimas aplinkos apsaugos tema, bakchančių, kurios spektaklyje atlieka choro vaidmenį, pavertimas Greenpeace ar PETA aktyvistėmis, atrodytų, suskirsto pasaulį į teisingus ir klystančius, o pastaruosius už neigiamą ir smerkiamą veiklą ir santykį su gamta teisti ryžtasi pats Dionisas. Taigi kurios linijos spektaklyje svarbiausios: kerštas dėl gamtos? Kerštas dėl netikėjimo? Kerštas dėl puikybės garbinant?
Tačiau persipinančios linijos atsimuša tiek į vaizdinę, tiek į emocinę plokštumą. Sunku pasakyti, ar toks pažodinis santykis su tekstu, ar iki galo neišsiskleidžianti aktualizavimo šiandienoje mintis verčia kelti klausimus dėl pasirinktų sprendimų, o ne tiek dėl paties spektaklio gelmės. Pavyzdžiui, kodėl Teiresijas (akt. Vytautas Rumšas) ir Kadmas (akt. Juozas Budraitis) Juozo Statkevičiaus aprengiami šiuolaikinio paauglio drabužiais? Ar tai aliuzija į jų pasitikėjimą savo tiesomis ir įsitikinimais? Kostiumai tiek prasilenkia su vaidyba ir tekstu, kad lieka nebeaišku, kiek tai parodija, o kiek per vaizdinę išraišką koduojama dar viena dviejų veikėjų vietos tarp skirtingų Bakchančių, Pentėjo, Dioniso įvaizdžių plotmė.
Matyti ir fiksuoti metaforas, jeigu jos ir koduojamos, keblu dėl jų tiesmukumo – kaip interpretuoti reperio drabužius žyniui? Atrodo, kad siekiama tikrinti žiūrovą – kiek jis sugebės iš kasdienėje aplinkoje nuolat sutinkamų vaizdinių (maisto produktų reklamos video projekcijoje) iškapstyti giluminę idėją, o kiek priims jas kaip natūralias ir plokščias spektaklio sudedamąsias dalis (vėlgi klausimas, kiek iš jų ir yra naudojamos tik iliustracijai tam, kad sustiprintų dvasingumo ir vartotojiškumo priešstatas).
Kaip tekste sudėtinga rasti siužetinių lūžių paaiškinimus, taip jie ir scenoje netampa išgyventais ir išaiškintais. Daugiausiai klausimų lieka dėl Pentėjo (akt. Marius Repšys) sprendimo eiti stebėti Bakchančių: kodėl jis toks greitas? Kodėl taip lengvai išsižada savo pozicijų? Smalsumas? Dioniso, sugriovusio jo Akropolį, galybės pripažinimas? Greiti ir staigūs siužeto lūžiai nepalieka erdvės išgyvenimui, abejonei ir pasirinkimo paaiškinimui. Toks džiugus Pentėjas moteriškais drabužiais, kad nebeprisimeni jo pykčio ir valdžios jėgos. Ir negi žmogaus galia taip lengvai sugriūva kartu su „Akropoliu“?
Nuolat nepalieka abejonė, ar tikrai spektaklyje svarbiausia yra tikėjimo linija. Galbūt dėl to, kad ji skleidžiasi ne tiek per žmogaus santykio su dievu paieškas, o smerkimą už nuodėmes. Sudėtinga ir kebli Dioniso linija. Spektaklio pradžioje stebėdamas niokojamą gamtą, suprask, jis nusileidžia pamokyti tuos, kurie laiko save galingaisiais ir naikina jo kūrinius. Tačiau ar gamta iš tikrųjų yra aukščiau žmogaus? Ar civilizacija yra tas esminis skaudulys, verčiantis į žmogaus pavidalą įsikūnijusiam dievui spektaklio metu vis su panieka tarti: „mirtingoji žmonių padermė“? O gal jis tik siekia įrodyti savo galybę?
Dionisas nubaudžia visus – tiek jį neigusį Pentėją, tiek į laukus pabėgusią ir Bakchančių būryje dievą šlovinusią Agavę (akt. Viktorija Kuodytė), kurios veriantis klyksmas, suvokus vaikžudystę, atsimuša tik griuvėsiais ir šiukšlėmis scenoje virtusį (pasi)tikėjimą. Dionisas visą aplinką – Bakchantes, Pentėją, Kadmą, Teiresiją – pajungia tik tam, kad pasityčiotų ir įrodytų mirtingųjų menkystę? Tuomet ką žmogui duoda tikėjimas? Dievas galiausiai pats lieka destruktoriaus vaidmenyje, nes nebelieka teisingųjų ir klystančiųjų skirties. Baudžiami visi. Tai koks jis yra? Moralizuojantis ir teisiantis, bet neduodantis atsakymų – kur švietė „Akropolio“ raidės, liko žmogiškojo pavidalo kontūras, stovintis tarp šiukšlių priešais aukos kūną.
Agnė Patackaitė
„Žmogau, ko nori, ką darai ir kas esi?“
„Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?<...>
Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?“
Vytautas Kernagis
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 24 dieną įvyko Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Bakchantės“ pagal antikinę to paties pavadinimo Euripido tragediją premjera.
Vieno iš trijų didžiųjų Atėnų tragikų Euripido (480–406 m. pr. Kr.) dramos kūriniai meile žmonijai (o ypač moterims) nepasižymi. „Medėjoje“, jau nekalbant apie joje plėtotą naratyvą, konstatuojama: „Mes – moterys: nors visiškai netikusioms geriems darbams, užtat daryt blogybes mes prityrusios“ (Dilytė, p. 383), o „Bakchantėse“ būtent Agavė, Kadmo dukra, nubaudžiama labiausiai. Šioje tragedijoje aktualizuojamas mirtingųjų nenoras atnašauti gražuoliui vyno, vyndarystės ir vynuogių dievui Dionisui. Nors moterys, įžūlios mainadės, paklūsta senajam tikėjimui ir ima garbinti Dionisą, tačiau vyno dievas galiausiai jomis pasinaudoja, siekdamas atkeršyti už savo motiną Semelę.
Kaip atrodo antika postmodernizme?
Tragedija „Bakchantės“, parašyta 405 m. pr. Kr., Gintaro Varno režisuotame spektaklyje, drįsčiau teigti, buvo gerokai transformuota. Technologijų pažanga, leidžianti suteikti įvairiems žmogaus rankų tvariniams (planšetėms, išmaniesiems telefonams ir kt.) daugiau funkcijų, tendencingai atsispindi spektaklyje. Dievas Dionisas atstovauja teatrališkojo teatro tradicijai, kuria siekiama atsiplėšti ir net galbūt vengti kasdienybės vaizdinių reprodukavimo scenoje. Dionisas – klasikinis šokis, kurį įkūnija baleto šokėjas Kipras Chlebinskas, Dionisas – klasikinis dainavimas, opera, reprezentuojama sopranino Viktoro Gerasimovo, ir, žinoma, Dionisas – aktorystė, intelektas, ką perteikia profesionalus aktorius Martynas Nedzinskas. Tačiau, kita vertus, dviejų neprofesionalių dramos aktorių pasirodymas būtent dramos spektaklio scenoje – dar vienas postmodernaus teatro požymis.
Viena iš ryškiausių šio spektaklio dominančių – tai kasdienybės vaizdinių reprodukavimas. Vaizdo projekcijos, kuriose rodomos nebaudžiamos žmogaus žiaurumo apraiškos, mūsų epochos akropolis, stovintis Vilniaus Šeškinės mikrorajone, urbanistinės stilistikos instaliacija, kurią sukūrė spektaklio scenografas Gintaras Makarevičius, teatro kostiumų dalininko Juozo Statkevičiaus kurti šiuolaikiniai „sportiniai kostiumai“ ir subkultūrų įvaizdžiai, o kur dar išmaniosios technologijos, įkyriai maigomos scenoje… Tačiau bene ryškiausi kasdienybės estetikos įkalčiai – plastikiniai buteliai, maišai, kurių Nacionalinio dramos teatro Didžioje scenoje apstu.
Dievai ar miruoliai yra didesni blogiečiai?
Palyginus išankstinės peržiūros, vykusios balandžio 23 dieną, metu matytą spektaklį ir gegužės 26 dienos pasirodymą, galima pastebėti, kad spektaklis gerokai pakito. Režisierius išlygino kai kuriuos pasakojimo nelygumus, o teatrališkumas šiek tiek atsitraukė, užleisdamas vietą loginei įvykių sekos plėtotei. Farso ir žaidybiškumo, o su juo ir valiūkiškumo elementai akcentuoti taip pat mažiau. Bakchančių spektaklyje yra net 8. Jų vaidmenis ir šamaniškas apeigas atlieka Toma Vaškevičiūtė, Airida Gintautaitė, Vesta Grabštaitė, Nelė Savičenko, Aurelija Tamulytė, Eglė Špokaitė, Jurga Kalvaitytė ir Elzė Gudavičiūtė ypač pirmo spektaklio metu buvo vienybės kupina jėga, padedanti stiprinti teatriškumo įspūdį. Gana nevienareikšmis Pentėjo, kurį įkūnijo Marius Repšys, vaidmuo, esantis lyg tarp dviejų ugnių. Nes, viena vertus, dramos tekstas diktuotų, kad Pentėjas yra „kaltas be kaltės“, kadangi jam jau tragedijos pradžioje išpranašaujama niūri lemtis, antra vertus, spektaklyje šis veikėjas yra ir nuožmus, ir „kaltas be kaltės“. Kartu galima Euripido dramos žodžiais klausti: „Ką laikyt išmintim geriau? Dievo dovaną žmoguje, ar galingus kumščius viršum priešų nenuolankių galvų?“ (ibid. p. 421). Kitaip tariant, jei dievai tik manipuliuoja žmonėmis, tai už ką yra atsakingas žmogus? Juolab jei Dionisas atkeršija Kadmui, paaukodamas Agavę ir, žinoma, Pentėją, tad vėlgi norėtųsi paklausti, kurie iš jų yra didesni blogiečiai: miruoliai ar dievai?
O kur „teatras po smėliu“?
Juozo Budraičio vaidinamas Kadmas, sužinojęs, kieno rankomis buvo pražudytas Pentėjas, atstumia Agavę, kurią įkūnija Viktorija Kuodytė. Efektinga spektaklio pabaiga, kurioje, atrodytų, visą pasaulio skausmą ir bejėgystę savyje sutalpina ir žiūrovams atiduoda likimo palaužta Agavė, tarsi pranašauja apie tai, kas bus, jei nepaklausysime Teiresijaus, kurio vaidmenį spektaklyje atlieka aktorius Vytautas Rumšas.
Režisierius Gintaras Varnas „Bakchantes“ sušiuolaikina, pritaiko šių dienų teatrui, praturtindamas tragediją socialine problematika, tai yra ekologinėmis temomis. Klauste klausiama, kaip žmonės drįsta priešintis dievams, savo šiukšlių kultūra beatodairiškai naikindami gamtą. Kvestionuojama, kas apskritai yra mirtingasis, kad taip galėtų elgtis? Dioniso žodžiais tariant, „Žmogau, ko tu nori, ką darai ir kas esi?“ (ibid. p. 409). Tarsi teigiama, kad žmogaus egzistencija, palyginus su pasaulio visagalybe, tėra nyki smulkmė, o miruolis drįsta elgtis taip, lyg destruktyvi jėga būtų dievų jam duota.
Apibendrinant spektaklį „Bakchantės“, neabejotina, kad kalbėjimas socialiai jautriomis temomis yra viena iš tendencijų, būdingų šiuolaikiniam teatrui, tačiau savo ruožtu man norėtųsi paklausti: o kur „teatras po smėliu“? Ar žiūrovai jau taip atprato miklinti vingius, atsakingus už estetinio vertinimo gebėjimus, kad vienintelė jiems suprantama meno kalba – tai elementai iš jų pačių įprastos rutinos?
Literatūra
DILYTĖ, Dalia. Graikų literatūros chrestomatija. Vilnius: Mintis, 2008.
Agnė Ambrazaitė
Gintaras Varnas ir Euripido ,,Bakchantės‘‘
Varno pavardė greta Euripido nestebina – statyti spektaklius pagal Vakarų pasaulio pamatinius kūrinius šiam režisieriui ne naujiena. Ir Bakchantės yra tik dar vienas iššūkis, tik ar skirtas parodyti neišvengiamą mūsų kultūros nyksmą ar savo, kaip režisieriaus, meistriškumą. Nežinia. Teatras, kuris dar neseniai buvo intelektualinės rezistencijos vieta, dabar gi vėl sugrįžta prie euripidiškosios publikos, kuri ateina suvalgyti greitos kultūros kepsnį ir G. Varnas jį patiekia taip, kad sugundytų ir gurmaną, ir alkaną prašalaitį.
Tai nereiškia, kad intelektualas čia neras metaforų, mažiau pastebimų kultūrinių simbolių – jie slypi pačioje pjesėje. Deja, daugelio jų išraiška primityvi. Norint parodyti dviejų kultūrų bendrumą pasitelkiama scenografija (Gintaras Makarevičius), kuria ir manipuliuojama – Akropolis, tai kas jis buvo seniau ir kas yra dabar, tampa vartojimo metafora ir veiksmo vieta. Nors šią paralelę buvo lengva nuspėti skaičiusiems kūrinį (arba plakate pamačius Euripido vardą), sprendimas kloja pamatus naujai interpretacijai. Staiga žiūrovas pasijunta tarsi būryje menadžių, apimtas kvaišaties, nebežinantis, kur esąs, nes vienintelė vieta, kurioje buvo galima pasislėpti nuo besaikio vartojimo – teatro salė – apsinuogina, tampa dar viena preke. Režisierius mums sako: lyg prasikaltusi Kadmo giminė, mes nepajėgūs išvengti savojo dievo atpildo.
Nepripažintas absoliutas keršija: ekologinė krizė, tai, ko derėtų bijoti, tačiau nebijoma. Bakchantės (Airida Gintautaitė, Vesta Grabštaitė, Elzė Gudavičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Nelė Savičenko, Eglė Špokaitė, Aurelija Tamulytė, Toma Vaškevičiūtė) lyg propagandinėse reklamose skanduoja ragindamos susitvarkyti, tačiau jų tekstas skamba nenatūraliai, tonas negyvas, jos tik dar vienas vartojimo simbolis. Rinkdamos ir vėl mėtydamos šiukšles jos bando atkurti tvarką tam, kad galėtų ją sugriauti. Lyg dar viena scenos dekoracija Kadmo dukterys, aprėdytos Juozo Statkevičiaus kostiumais, reprezentuoja subkultūras: perlai, skiauterės, kariniai atributai pabrėžia išorinę skirtį, tačiau viduje jos visos vienodos. Epizodas, kuriame, virtusios naftoje mirštančiais paukščiais, apsigobusios šiukšlių maišais, jos bando ištrūkti iš pražūtingos masės, tėra bevaisė gestikuliacija taip ir neįgaunanti prasmės, nesijungianti į bendrą dermę. Pati scena, nors ir labai kinematografiška, banali. Ji atspindi viską, ko siekia dabartinė kultūra – gražaus, įspūdingo reginio ir neveiklumo pateisinimo, visgi toks tiesmukumas griauna teatrą. Pagrindinė spektaklio problema – nesupratimas, jog graikams gamta buvo natūrali jų gyvenimo erdvė, neatskiriama nuo jų pačių. Dabar mums siūloma visai priešinga interpretacija ir mes ja tikėti atsisakome. Bakchantės, kurios turėtų garbinti gamtą, tik antraeiliai personažai, klaidžiojantys po sceną, tačiau niekada jos neužpildantys. Iš būrio išsiskiria tik Agavė (Viktorija Kuodytė), kuri aklai veda savo dieviško kvaitulio apimtas seseris į neišvengiamą susinaikinimą. Tai ji, Pentėjo motina, nužudo sūnų ir paskutinėse scenose nejaukiai stebint publikai atgauna protą. Tik Kadmas, tardamas ,,Tepadės dievai!/ jei visada paliksit tokios kaip dabar,/ nei sielvarto, nei skausmo širdys nepatirs“, suartina šių dienų ir Antikos kultūrą atskleisdamas pamatinį mąstymo principą – parankiau nežinoti.
Bene svarbiausias personažas – Dionisas, jį vaidina net trys atlikėjai – aktorius Martynas Nedzinskas, sopraninas Viktoras Gerasimovas bei baleto solistas Kipras Chlebinskas. Ši trejybė visą spektaklį vengdama pasirodyti kartu sukuria vieną visagalį dievą, kuris, akivaizdu, yra pajėgus savo galybe nušluoti priešus. Sekti, kuris Dionisas veikia, visai nesinori, ir būtent scena, kur apsvaigusiam Pentėjui pasirodo trilypis dievas, sukelia lengvą svaigulį ir žiūrovui.
Skambanti Lino Rimšos muzika atskleidžia tai, kas žodžiais neapsakoma. Muzikine raiška nepiktnaudžiaujama, nors turint tokio puikaus balso dievą susilaikyti sunku. Choro vaidmenį atlieka bakchantės, tačiau jų klyksmai EUOI, kviečiantys dievą yra beaistriai, ardantys bendrą spektaklio visumą. Į tą patį keistą chorą įsilieja ir Kadmo (Juozas Budraitis) ir pranašo Teiresijo (Vytautas Rumšas) utriruoti balsai. Ir būtent tai palieka nenatūralumo prieskonį, su kuriuo kontrastą sudaro Pentėjo (Marius Repšys) pabrėžtinai natūrali kalbėsena, kuri galiausiai nustoja savo galios ir virsta apgirtusio valdovo tauškalais. Pastarasis charakteris – artimas mums savo skepsiu, ūmiu būdu, garbės troškimu atskleidžia naują kartą, kuri pasiryžusi susinaikinti. Greičiausiai šis personažas ir leido atsirasti norui interpretuoti pjesę kalbant apie mūsų dienų problematiką.
Spektaklio kulminacija kuriama dviem planais. Pirmajame bakchantės drasko simbolinį Pentėjo kūną, manydamos, jog tai liūtukas, o antrajame už menadžių nugarų išvystame kupranugario skerdimo sceną. Labai gaila, bet kulminacija taip ir neįvyksta: medijų žaismė apvagia aktorius, ryšys neatsiranda, tragedija praslysta nepastebėta.
Eksode prie Pentėjo palaikų, sugriuvusio Akropolio lieka tik Kadmas ir Agavė. Įspūdingos scenos butaforijos atrodo bauginančiai tikroviškos – Pentėjo kūno dalys, pridengtos balta drobule, nejučiom perša krikščioniškas interpretacijas. Antikos dramatizmas ir šių laikų tragika suartėja – gailestis, praradus sūnų, greitai virsta gailesčiu sau. Senieji aprauda prarastą pasaulį, kurį patys griovė augindami kartą, kuriai svetimas mitinis pasaulėvaizdis. Pasirodęs Dionisas sunaikina viltį ir visus baudžia vienodai – tiek jį garbinusį Kadmą, tiek jo nusidėjusias dukteris.
Spektaklis turi trūkumų, o jį pavadinti tragedija neišeina, tačiau negaliu nepripažinti: buvo vietų, kuomet kūnu perbėgdavo šiurpuliai, nors aplinkui visos durys buvo uždarytos…
Akvilė Vaiginytė
Apie ekologiją, kalokagatiją ir katarsį
Balandžio pabaigoje, kone per pačias Didžiąsias Dionisijas, kuriomis graikai pagerbdavo vyno, šėlsmo, gamtos ir teatro dievą Dionisą, Nacionaliniame Dramos teatre atgimė antikinė tragedija. Čia režisierius Gintaras Varnas pristatė Euripido „Bakchantes“ – vieną filosofiškiausių ir paslaptingiausių išlikusių antikinių tragedijų.
Palyginti su kitais moderniais tragedijų pastatymais šį spektaklį sunku (ne tiek daug su kuo ir yra) palyginti – Oskaro Koršunovo „Oidipas Karalius“ ar Birutės Mar „Antigonė“. Tačiau vargu ar Gintaras Varnas siekė būti su jais lyginimas. Jo „Bakchantės“ – nepriklausomas, aiškią žinią nešantis darbas, manifestas šiandienai ir apie šiandieną. Pasirinktas ne archeologinis, rekonstrukcinis priėjimas prie Euripido teksto, bet laisva interpretacija, kurios laikas ir vieta – čia ir dabar. Aktualumas – vienas raktinių žodžių, padedančių „perskaityti“ Varno pastatymą. Dievas Dionisas, grįžęs į savo gimtuosius Tėbus, randa ne tik paniekintą motinos vardą ir priešiškumą savo kultui, kaip rašo Euripidas – šiuolaikinis Dionisas randa apokaliptinį, žmonių nuniokotą miestą. Tėbų akropolis panašesnis į tą Akropolį, kurį pažįstame mes – vartotojiškumo simbolį ant miesto kalvos, kuris pamažu, kaupdamas savo paties atliekas miršta ir tampa nekropoliu – mirusiųjų miestu mirusiems. Ir čia pasirodo Dionisas – kuris yra pats gaivalas ir gamta, kurio bepročiautojos bakchantės bando grąžinti tvarką ir pusiausvyrą, kurios Varno pastatyme virsta gamtosaugininkėmis, paskutine priešprieša vartotojiškumo kultui.
Vienas problemiškiausių šio Dioniso pasirodymo scenoje aspektų – nes kaip turėtų būti pavaizduotas dieviškumas? – režisieriaus išspręstas originaliai. Dioniso vaidmuo atliekamas trijų – dramos aktoriaus, baleto šokėjo ir operos solisto. Toks sprendimas drauge ir modernus, ir netikėtai susišaukiantis su pačia tragedijos atlikimo tradicija Antikos laikais, kuomet ji nebuvo vien vaidinama – nemažą dalį atlikimo sudarė choro giesmės ir šokis bei pagrindinių vaidmenų atlikėjų giesmės, kurios Euripido kūryboje pasiekė tokį sudėtingumo ir meistrystės laipsnį, jog, pasak mokslininkų, panašėjo į šiuolaikinių operų arijas. O ir pats Dionisas visuose trijuose savo pavidaluose labai panašėja į mitologinį vyno dievą – siautulingas ir neperprantamas, kiek moteriškas, nepermaldaujamas ir nuolat besimainantis.
Panašių tradicijos ir modernaus skaitymo sąšaukų kelia ir epizodas, kuriame, bakchantės kuopia sceną. Galima ją suvokti kaip įsigalinčio Dioniso kulto ženklą. Tačiau švara, apsivalymas labai artimas ir pačiam tragedijos žanro tikslui. Pasak Aristotelio, tragedija, sukeldama baimę ir gailestį, turi sukelti katarsį – iki šiol įvairiai interpretuojamą ir sunkiai paaiškinamą terminą, kuris labiausiai siejamas su apsivalymu. Ar žiūrovai spektaklio metu patyrė katarsį? Nežinia. Tačiau jie galėjo išvysti simbolinį apsivalymą ant scenos ir galbūt susimąstyti apie jo būtinybę savo gyvenime. Ir apčiuopiamo, ir dvasinio.
Be kitų tikslų klasikinės epochos graikų tragedija siekė vaizduoti gražius žmones ir dievus. Nes, kaip buvo tikima, išorinis grožis negalimas be vidinio. Tačiau kalokagatijos principas neapibrėžia Euripido, kitaip nei, sakysim, Sofoklio. Neapibrėžia jis ir Gintaro Varno „Bakchančių“. Tiksliau, pats spektaklis yra atvirkštinės kalokagatijos atspindys – visas purvas, kuris vizualizuojamas scenoje, yra tos nešvaros, kuri kyla iš vidaus išdava.
Taigi šiuolaikinės „Bakchantės“ yra drąsus ir modernus pastatymas, tačiau lygiai taip pat sėkmingai jos įsilieja į antikinės tragedijos tradiciją. Jos kalba apie modernybės problematiką – vartotojiškumą, ekologiją, visuotinį skepticizmą, tačiau taip pat sėkmingai išreiškia pačios tragedijos universalumą – nesvarbu kokiame laike ar erdvėje patalpinamas, jos turinys yra aktualus, kaip ir Ginatro Varno „Bakchantės“
Daina Habdankaitė
Greitas maistas sielai „Bakchantėse“
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Bakchantės“, sukurtas pagal Euripido kūrinį tuo pačiu pavadinimu. Renginys pristatomas kaip ilgai lauktas, kontraversiškas, o prieš spektaklį pasirūpinta net keliskart perspėti žiūrovą, jog kai kurios scenos gali šokiruoti. Klasikinio kūrinio reaktualizacija visuomet ragina iš naujo persvarstyti dichotomiją sena-nauja bei skirtį tarp gelmės ir paviršiaus. To ir imkimės.
Euripido drama byloja apie dievą Dionisą, gimusį iš Semelės ir dievo Dzeuso, tačiau nepripažintą Tėbų miesto. Dionisas pasiverčia žmogumi ir pasirodęs jį pamiršusiuose Tėbuose įtraukia į bakchiškas šėliones miesto moteris, tuo papiktindamas savo pusbrolį Pentėją. Į gaivalingą sūkurį įtraukiami ir senasis miesto valdovas Kadmas bei aklas išminčius Teiresijas. Beprotiškos bakchančių šėlionės baigiasi tragiškai: šėlo apimta Agavė nužudo savo sūnų Pentėją, slapta stebėjusį bakchančių apeigas. Ši Euripido tragedija reikšminga ne tik tuo, kad kelia svarstymus apie dievų ir žmogaus santykį bei šėlo ir racionalumo susidūrimą. Pasakodama mitą, tragedija jį aktualizuoja, pakartodama dievo gimimą ir jo kulto įsteigimą. Toks pakartojimas kartu yra ir to, kas amžina, realizavimas, įdabartinimas. Aktualizuotas mitas yra vyksmas, kuris niekada nebuvo nutrūkęs. Tokia ir scenos meno prigimtis: skleistis čia ir dabar.
Kad aktualizacija glūdi pačioje teatro kaip veiksmo meno prigimtyje, suvokia ir režisierius Gintaras Varnas, kuris „Bakchantėse“ renkasi kitą, jau nutolusį nuo mitinės sąmonės, aktualizacijos būdą – sušiuolaikinimą. Dionisas – vaidinantis (Martynas Nedzinskas), šokantis (Kipras Chlebinskas), dainuojantis (Viktoras Gerasimovas) – čia tampa vedliu judėjimui prieš vartojimo persmelktą Tėbų visuomenę. Ryškiai žaliu treningu vilkintis dievaitis turėtų sudaryti kontrastą kostiumuotiems Pentėjui (Marius Repšys) ir jo apsauginiams. Gaivalingosios bakchantės (Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Elzė Gudavičiūtė, Vesta Grabštaitė, Airida Gintautaitė, Aurelija Tamulytė, Eglė Špokaitė ir Jurga Kalvaitytė) G. Varno spektaklyje įgauna pavidalą moterų, kurias įprasta priskirti alternatyvioms kultūroms – tai pankė, gamtosaugos teisių aktyvistė, fotografė, rašytoja-inteligentė, hipė… Skirtingos ir charakteringos moterys skleidžia visą jausmų paletę vartotojiškumo stabukų fone: aplik pilna šiukšlių, ekrane rodomi prekybcentrių lentynų vaizdai ir naftoje skendintys jūros paukščiai. Aktualizuoti, jei seksime režisieriaus siūlomu sprendimu, reiškia ieškoti šiandienos realijų ir jomis remti spektaklio įtampą. Tad iš vidinės Euripido kūrinio minties dramos mes perkeliami į vartotojiškumo ir gaivalingumo kovos lauką. Draminė įtampa išverčiama į išorę.
„Bakchantėse“ gausu šiuolaikinės visuomenės kritikos. Čia susiduria gamtiškas dievas ir sintetinis žmogus, tačiau jųdviejų opozija panaši ne tiek į kovą, kiek į priešgyniavimą. Šis priešgyniavimas geriausiai atspindimas prekybinio akropolio griūties: sulaužyta iškaba, suprask, jau žymi gaivalo pergalę prieš buką konvejerinį gyvavimą. Tačiau norisi klausti, ar tik ši sandūra nėra pernelyg plokščia. Kad pasaulis nėra vien juoda ir balta, yra sena tiesa – sena kaip Euripido dramos. Sudėtingi psichologiniai charakteriai bei padėtys be išeities, kurioms nėra vienintelio teisingo sprendimo, yra antikos dramaturgo stiprybė. Ir nepaisant to, G. Varnas kažkaip sugeba įpinti kritikos elementą. O kas yra kritika? Grubiai tariant, tai sakymas, jog kažkas yra negerai, ir naujo sprendimo siūlymas. Bet kokia kritika visuomet įtraukia tam tikrą vertybinę nuostatą. Ir spektaklis mus moko: vartoti be saiko yra blogai, užmiršti dvasingumą ir gamtišką natūralumą yra blogai, negerbti kito (dievo ir žmogaus) yra blogai. O už visa tai dar bus ir atpildas – gaila nužudyto Agavės sūnaus, gaila sugriauto miesto, bet ką gi – patys kalti.
Klasikinio kūrinio interpretacijų būna visokių – vienos siūlo naujus kelius suvokti senoms idėjoms, kitos gi ne tik nurodo takus, bet ir veda žiūrovą už rankos. Spektaklis „Bakchantės“ dar ir mąsto bei įsivaizduoja už mus: perpasakoja siužetą, išveda sąsajas su šiandiena ir viską įvelka į ryškių vaizdų rūbą. Spektaklis už mane jau pamatytas – neturiu ką veikti šias dvi valandas, todėl galiu stebėti ne kas, o kaip vyksta scenoje.
O vyksta paveikiai. Žavi aktorių įtaiga ir meistriškumas: vaidinantis Dionisas (Martynas Nedzinskas) puikiai įkūnija dinamišką laisvę, Agavė (Viktorija Kuodytė) meistriškai pereina nuo triumfuojančios beprotybės prie sielvartingos rezignacijos, Kadmas (Juozas Budraitis) pakeri sielvarto subtilumu spektaklio finalinėsė scenose – ryškiai ir įtaigiai dirba visi aktoriai. Judesys scenoje (choreografas Krzysztof Pastor) išraiškingas, jame gausu simbolinių kodų. Scenografijos (Gintaras Makarevičius) galimybės išnaudotos išmoningai, pasitelkus daugiafunkcinį stelažą, veikiantį tiek kaip miesto siena, tiek kaip Tėbų pilis, tiek kaip vieta projektuojamiems vaizdams, kurie teka vienas per kitą.
Būtent vaizdų gausa perša mintį, jog sušiuolaikinimas reiškia ne tik vidinės įtampos išvertimą į išorišką priešgyniavimą, bet ir aristoteliškojo saiko principo pakeitimą holivudiniu daugiau-ryškiau-greičiau. Rodosi, jog jei nepamatytume fone skerdžiamo kupranugario, nužudymo scenos patys įsivaizduoti nepajėgtume. Spektaklis veikia jusles: garso trenksmas, žemi bosų tonai – tai beveik fiziologinis poveikis. Trūksta tik vibruojančių kino teatro kėdžių su priekyje įmontuotais purkštukais – skerdžiamas kupranugaris atrodytų dar realistiškiau.
Tačiau grįžkime prie mitinio aktualizacijos momento – kas gi „Bakchantėse“ (re)aktualizuojama? Kažin, ar tai idėja, siužetas ar moralas – galbūt tai kažkoks bendražmogiškas elementas, kurį kaskart išsikviečiame vis kita forma. Tik ar nenutiko taip, jog atsiskyrus formai nuo turinio, pastarasis liko mirtingajam nepasiekiamo mito plotmėje? Tuomet belieka klausti, ar treningas išbaigia šiuolaikinio žmogaus esmę, ar draminei įtampai užtenka priešgyniavimo, ar nauja yra būtinai kitaip.
Gendvilė Svirskaitė
Ekologiškasis Dionisas pataria tausoti gamtą
Balandžio 23 d. Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras pačius nekantriausius žiūrovus pakvietė į pirmą kartą Lietuvoje spektaklio, pastatyto pagal Euripido tragediją „Bakchantės“, režisuotą Gintaro Varno, generalinę repeticiją. Dar gerokai prieš spektaklį pasirodantys straipsniai apie spektaklio užkulisius intrigavo. Režisierius daug dėmesio skyrė ne tik scenografijai (scenografas Gintaras Makarevičius), muzikai (kompozitorius Linas Rimša), kostiumams (kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius), bet ir tekstui. Pasitelkęs būrį specialistų G. Varnas stengėsi išanalizuoti kiekvieną epizodą, kiekvieną sakinį, žodį, netgi raidę. Režisierius sako, jog išanalizavęs kūrinį jis nebūtinai jį pateikia taip, kaip tai padarė dramaturgas. Šį kartą, matyt, nepavyko teksto sudėti atgal į savo vietas tokia tvarka, kaip tai buvo padaręs Euripidas.
Ryžęsis statyti žymaus graikų tragiko Euripido, gyvenusio ir kūrusio V a. pr. Kr., tragediją, G. Varnas įrodė, jog antikiniai kūriniai išlieka aktualūs ir šiomis dienomis. Euripidas dramoje „Bakchantės“ vaizduoja kovą tarp racionalaus ir iracionalaus prado, tarp mirtingojo ir dievo, kurią, be abejo, laimi aukštesnės jėgos. Antikos mylėtojai puikiai žino, kaip Euripidas geba suderinti tragizmą su beprotišku džiugesiu. Tragikas moko žmogų net ir beviltiškoje situacijoje įžvelgti teigiamą pusę ir švęsti gyvenimą, tad jo bakchantės – be atokvėpio šėlstančios moterys, branginančios kiekvieną gyvenimo akimirką, išėjusios į gamtą garbinti dievą Dionisą, kuris suteikė joms šėlo, o netikinčius Dionisu – baudžia. Konfliktas kilo tarp Pentėjo ir Teiresijo su Kadmu, kurie eina pas bakchantes šlovinti dievą Dionisą ir bando įtikinti Pentėją eiti kartu, nes privalu šlovinti dievą. Kai Dionisas ateina pas Pentėją, jis nesupratęs, jog pats dievas pas jį atėjo, liepia jį sulaikyti. Bandydamas įrodyti, jog yra dievybė, Dionisas išsilaisvina iš Pentėjo pančių ir, galiausiai, Pentėjas dėl netikėjimo ir dievų niekinimo, pasmerkiamas mirti nuo savo motinos rankos.
Tačiau G. Varno interpretacija nutolusi nuo klasikinio Euripido supratimo. Pagrindinė tiek spektaklio, tiek tragedijos mintis išlaikyta: dievai žmones baudžia už neteisingus poelgius. Interviu prieš premjerą režisierius sako, jog žmogų reikia bausti už tai, ką jis padarė su gamta. Statydamas šį kūrinį, režisierius Pentėjo ir Dioniso kovą perkėlė į šių dienų užterštą miestą. Įžengus į teatro salę, akį patraukia scenos kraštuose gulinčios šiukšlių krūvos, kurios iškart išduoda, kas bus akcentuojama spektaklio metu. Tad po spektaklio apgalvojus kiekvieno personažo vaidmenis – jie nebestebina. Pentėjas (vaid. M. Repšys) – verslininkas, besirūpinantis savo karjera, o Dionisas (vaid. M. Nedzinskas, V. Gerasimovas, K. Chlebinskas) – aplinkosaugininkas, koneveikiantis pragmatiškojo Pentėjo abejingumą gamtos atžvilgiu, dėl to Dionisas spektaklio metu širsta ant žmonių, kurie teršia ir netausoja gamtos. Bakchantės… O ką atspindi jos? Gamtosaugininko padėjėjas? Taigi spektaklis – tarsi priekaištas žiūrovui ir rodymas į kiekvieną pirštu: „Ar rūšiuoji atliekas?“, kuris galbūt turėtų priversti kiekvieną susimąstyti ar pasijausti nepatogiai, nors, manau, žiūrovai, susipažinę su tragedija, iki paskutinės akimirkos laukė lūžio, po kurio būtų priartėta prie Euripido idėjų.
Lūžis buvo. Sugriauti Pentėjo rūmai privertė bakchantes pašėlti dar labiau. Atrodė, jog spektaklis pagaliau įgavo pagreitį, kurio iš pradžių trūko, nes, skaitant Euripido tragediją, bakchantės įsivaizduojamos kaip be perstojo beprotiškai šėlstančios, šokančios, bėgiojančios Kitairone moterys, kurioms niekas nesvarbu, jos linksminasi taip pašlovindamos savo dievą Dionisą, tačiau šėlsmo visgi pritrūko, bet nepritrūko emocijų. Prieš išvystant spektaklį intrigavo Dioniso personažas, kuriam buvo pasirinkti trys aktoriai: šokantis, vaidinantis ir dainuojantis. Žiūrovai net nepastebėdavo, kaip pasikeisdavo aktoriai, o Dioniso emocijos buvo perteikiamos labai įtaigiai, jo personažui netrūko ironijos Pentėjo atžvilgiu, kuri privertė žiūrovus ne tik šyptelėti, bet ir juoktis, ko nebūtų galima pasakyti apie bakchantes, kurios atrodė vangios, nors viena iš bakchančių, Agavė (vaid. V. Kuodytė), parodė, kaip turi atrodyti šėlo apimta Dioniso garbintoja. Pakvaišusi ji nužudė savo sūnų Pentėją, kuris buvo persirengęs viena iš bakchančių, ir didžiuodamasi, patenkinta savo darbu, atnešė jo galvą tėvui, kuris atpažino Tėbų karalių. Po kurio laiko Agavė įsižiūrėjusi į nužudytąjį pamatė, kad tai jos sūnus ir klyksmas, nuaidintis galbūt net už salės ribų, privertė odą pašiurpti. Taigi spektaklyje netrūko nei stiprių tragiškų, nei komiškų scenų.
Nepaisant sukėlusios pasipiktinimą ekologijos temos, kurią sunku įžvelgti skaitant Euripido tragediją, pagirtinas bandymas statyti spektaklį remiantis vieno didžiausių Antikos dramaturgo kūriniu. Spektaklio metu buvo galima žavėtis Euripido tekstu, puikia aktorių vaidyba bei įdomiai parinktais kostiumais. Pavyzdžiui, Dionisas, užuot nešęsis tirsą ir kur nors turėjęs vynuogių kekę, tiesiog buvo aprengtas kostiumu, kurio raštas – vynuogių krūmas. Tačiau labiausiai, netgi, galima sakyti, erzinantis spektaklio akcentas – projekcijos. Paskutiniu metu dauguma režisūrinių sprendimų pasitelkia papildomą vaizdinę medžiagą, kuri anaiptol ne padeda, o tiesiog trukdo žiūrėti spektaklį. Už aktorių nugarų vaizduojami gana keisti gyvūnų vaizdai išmušdavo iš vėžių, nes tiek aktorių vaidyboje atsispindėjo, jog spektaklis apie ekologiją, tad sunku suprasti, kam reikia dar ir projekcijų ta pačia tema. Nekreipiant dėmesio į vaizdinę medžiagą – viskas vientisa ir harmoninga, tačiau žvilgtelėjus į projekcijas supranti, kad to jau per daug. Po gamtos bei gyvūnų vaizdų pasirodė prekybos centro vaizdinys, kuris sustiprino Pentėjo personažą kaip pragmatišką žmogų, susikoncentravusį į vartotojišką visuomenę. Nors kartais projekcijos trukdė sutelkti dėmesį į aktorius, tačiau kitais atvejais padėdavo sustiprinti idėją apie ekologiją.
Šis spektaklis tarsi užburtas ratas: kur tik pažvelgsi – visi ragina saugoti gamtą, išskyrus Pentėją, tačiau pabaigoj spektaklio supranti, jog sekti jo pavyzdžiu – nepatartina. Tad Euripido kūrinys, interpretuotas Gintaro Varno, pateikia kitokią mintį – G. Varno žmogui svarbi ekologija, kuri įsprausta į antikinio kūrinio rėmus sukuria kontrastą tarp to, ką pasakė Euripidas tragedijoje ir ką G. Varnas parodė spektaklyje. Šiuo atveju – perspaustas noras skleisti žaliųjų judėjimo idėjas sukelia natūralią atmetimo reakciją, kadangi jos yra brukamos viso spektaklio metu. Taigi iš pradžių spektaklis pasirodęs techniškai, smulkmeniškai išdirbtas, kas žavėjo, laikui bėgant ėmė atrodyti, jog jis buvo pastatytas pagal visai kitą kūrinį, kuriame buvo naudojami tik Euripido žodžiai, bet ne idėjos.
Viktorija Žalytė
„Atėjau Dzeuso sūnus Dionisas į šitą žemę“
Keistas lietuviškas pavasaris pūstelėjo seno(viško) vėjo šuoru, į teatro sceną pirmą kartą atnešdamas graikiškos dramos meistro, tragiko Euripido dvasią ir jo šedevrą „Bakchantes“. Turbūt už tai turėtume dėkoti graikų moiroms, mistiškais būdais apsireiškusioms režisieriui Gintaras Varnui jo viešnagės Graikijoje metu ir pakuždėjusioms, kad jau metas imtis tragedijos klasikos.
Nieko negirdėjusiam apie spektaklį žiūrovui vos įėjus į salę kils klausimas – kodėl tokia scenografija? Tik prisiminus spektaklio reklaminių plakatų nuotrauką ir jau veiksmui įsibėgėjant galima suprasti šito šiukšlyno scenoje prasmę: ekologija – viena pagrindinių šio spektaklio temų, perteikiama ne vien scenoje besimėtančiomis atliekomis, bet ir kraupiomis kompiuterinėmis projekcijomis, demonstruojančiomis čia nuostabią ir nepažeistą laukinę gamtą, čia nuo naftos išsiliejimų ar nuo šiukšlių springstančius merdinčius paukščius. Net muzikinis fonas, kurį neretai net sunku pavadinti muzika, o tiesiog garsu, viso spektaklio metu talkina kurdamas ekologinės katastrofos nuotaiką keistais cypimais, džeržgėjimais bei klykimais.
Iš daugybės tragedijos interpretacijų režisierius pasirinko Dionisą vaizduoti kaip teigiamą jėgą, o ne žiaurų ir savivaliaujantį dievą. Varno Dionisas grįžta į žemę praėjus porai tūkstantmečių ir čia randa nebe senąją darnią gamtą, o chaosą ekologijos sferoje: neįsivaizduojamo masto užterštumą, kilusį iš nebevaldomos vartotojų visuomenės. Dionisas randa ir naujai pastatytą Akropolį vartotojams, taip pat ir naujus „dievu(ku)s“, naujus žmones. Neradęs nė lašo graikiškojo pasaulio siekiamybės – harmonijos, kosmo, Dionisas pasiruošęs žmones bausti, mat kitaip niekas nesikeis, o labiausiai dievišką kerštą lemta pajusti didžiausiam Dioniso niekintojui ir vartotojiškumo šalininkui valdovui Pentėjui. Tad dievas pasirodo savo gimtuosiuose Tėbuose žmogaus pavidalu, suburia savo palydovių bakchančių būrį, kuris tampa Pentėjo ir Dioniso akis į akį įvyksiančios kolizijos priežastimi, mat atvykėlis apžavėjęs vietines moteris ir išvedęs į miškus jas tvirkina. Kažko artimesnio originalui besitikėjusiems žiūrovams turėtų įtikti bakchančių choras, kaip ir Antikos laikais beveik nė minutei neapleidęs scenos ir vis prodainiu užtraukdamas savo partiją. Čia šis dionisiškojo šėlo apimtas moterų būrys tampa „Greenpeace“ aktyvistėmis ir vykdydamos Dioniso valią bando išvalyti žemę nuo šiukšlių, sutvarkyti tai, ką dar gali.
Apskritai lyginti šį spektaklį su originalia pjese būtų sunkoka (ir vargiai įmanoma), nors, regis, kalbėta tikrai geru jambu išverstomis eilėmis, tačiau labiausiai akcentuota ne tai, kas turbūt aktualiausia atrodė Euripidui tų laikų beveik sužlugusiame Atėnų „aukso amžiuje“. Varnas, atrodo, kelia ne žmogaus ir religijos santykio problemą, kai žmogus netiki dievu ir niekina jį ir jo kultą, tačiau mato per ilgus metus blėstančio tikėjimo ir iš to atsiradusio savotiško ateizmo paveiktus žmonių protus, išniekinusius tobulą gamtą. Euripidas koncentruojasi į patį netikėjimo procesą bei žmogaus ir dievo pozicijas šiame konflikte, o Varnui atrodo svarbiau netikėjimo padariniai ir dievo kerštas už netikėjimą, kurį pats Varnas ne kartą minėjo ir keliuose interviu.
Varną tikrai reiktų pagirti už puikiai sumąstytą Dioniso vaidmenį ir jam parinktus aktorius. Čia Dionisą įkūnija trys žmonės, savo sričių profesionalai – aktorius Martynas Nedzinskas, šokėjas Kipras Chlebinskas ir operos solistas Viktoras Gerasimovas. Sujungdamas visas šias meno rūšis, Varnas sukuria tokį Dionisą, kokį ir būtų galima įsivaizduoti – tikrą gamtos ir teatro valdovą, puikiai išnaudojantį visus scenos menus, gaivališką, kerštingą, fiziškai patrauklų, nešantį svaigulį ir išsilaisvinimą.
Pats Varnas sako, jog šia filosofine drama Euripidas užbaigė graikų civilizacijos dekadansą. Jo nuomone, ši tragedija vystosi tartum komedija – „keistas Antikos modernizmas.“ Po tokio pakankamai sakralaus spektaklio neįmanoma nesusimąstyti apie asmeninį santykį su dievu, nesvarbu, gerą ar nelabai, ar išvis neegzistuojantį, klaidas, nuodėmes ir gal būt užsitrauktą kerštą bei galų gale suprasti, kad bet koks veiksmas, ypatingai negatyvus, gali turėti nemenkų pasėkmių ir sugriauti ne tik mūsų branginamus rūmus, bet ir nuplėšti garbę ir atimti gyvenimą.