Romėnų moteris – kokia ji?

Savitos medinės ar dramblio kaulo „barbės“

Vaikystė, kaip ją įsivaizduojame dabar, kol pabaigiama mokykla, pradedama dirbti, Romos respublikos ir imperijos laikais ilgai netrukdavo. Įstatymai mergaitėms buvo įteisinę legalų santuokos amžių vos nuo 12 metų, remiantis tuo, kad, anot romėnų gydytojų, tai vaisingiausias moters amžius. Kūdikių mirtingumas Antikoje buvo itin aukštas – graikai dažnai iki tam tikro amžiaus vaikui net nesuteikdavo vardo, nes nebūdavo aišku, ar jis tikrai išgyvens, – tad romėnams atrodė, kad jauna ir vaisinga nuotaka, anksti pradėjusi santuokinį gyvenimą, tikrai pagimdys bent keletą sveikų mažųjų romėnų.

Vestuvių papročiai taip pat reikalavo, kad naktį prieš tuoktuves jaunoji atsisakytų visko, kas vaikiška, įskaitant ir žaislus, kurie turėjo gan svarbų kultūrinį / religinį vaidmenį, nes mergaičių, kurios dar nebuvo sulaukusios vedybinio amžiaus įkapėse randama įvairių medžiagų lėlių. Pvz., XIX a. pab. buvo rastas II a. po Kr. gyvenusios romėnų mergaitės vardu Crepereia Tryphaena sarkofagas, kuriame tarp kitų įprastų įkapių archeologai rado ir puikiai išsilaikiusią dramblio kaulo lėlę su judinamomis galūnėmis – panašiai kaip ir dauguma šiuolaikinių plastikinių lėlių.

Prie šios žaislinės lėlės taip pat buvo ir nedidelė dėželė su lėlės drabužėliais bei papuošalais. Pati lėlė taip pat neatrodo kaip šiuolaikinės – jos klubai platūs, o pilvas kiek apvalus, taip vaizduojant vaisinga ar gal jau ir nėščią merginą.

Teisės į vaikus priklausė išskirtinai tėvui

Skyrybos senovės Romoje buvo gan dažnos, įprastos ir labai greitos. Istorikai yra užfiksavę nemažai vedybų, kurios atliko visiškai politinį vaidmenį. Tarkime, kai Augustas iš pradžių vedė Marko Antonijaus įdukrą Klaudiją, vėliau kilus nesutarimams tarp Oktaviano ir Marko Antonijaus, išsiskyrė su ja ir, norėdamas sutvirtinti politinius ryšius su Sekstu Pompėjumi, privertė išsiskirti ir pats vedė Skriboniją, su kuria taip pat po dvejų metų išsiskyrė ir susituokė su Livija Drusila.

Romos teisė nenumatė jokios išskirtinės teisinės procedūros, reglamentuojančios skyrybas, tad užtekdavo, kad vyras ar, kaip tai dažniausiai nutikdavo, moteris pasakytų, jog nori skirtis. Šeimos tėvas taip pat turėjo galią išskirti savo dukras, kadangi tėvas net po dukros santuokos vis vien išlikdavo oficialus jos globėjas ir, jei nuspręsdavo išskirti dukrą, turėdavo teisę atgauti visą kraitį ir išsaugoti turtą. Visgi įstatymai numatė, kad, jei žmona buvo neištikima savo vyrui, kraitis lieka jam.

Tokia mums kiek keista, bet romėnams visiškai suprantama teisinė sistema taip pat numatė, kad visos teisės į santuokoje gimusius sutuoktinių vaikus priklauso išimtinai tėvui, nebent jis pats sugalvotų atsisakyti savo vaikų ir atiduoti jos motinai. Tačiau motinos vis vien dažnai išlaikydavo gan stiprų ryšį su savo vaikais, kaip, pavyzdžiui, antroji Augusto žmona Skribonija, su kuria princepsas išsiskyrė, kai jų dukra Julija buvo dar naujagimė, daug vėliau dėl netiksliai žinomų priežasčių, kurios galbūt susijusios ir su garsiojo poeto Ovidijaus tremtimi, buvo ištremta į Pandaterijos salą, jau suaugusią dukrą lydėjo būtent jos motina Skribonija.

Kosmetikoje naudotas ir krokodilų mėšlas

Išvaizda buvo itin svarbi romėnėms. Tai galime matyti ir iš įvairiuose muziejuose dabar saugomų ypač ankstyvosios imperijos laikotarpio skulptūrų bei biustų, kurių šukuosenos įmantrumu nenusileidžia rokoko epochai. Aukso amžiaus poetas Ovidijus netgi pašiepė tokį perdėtą romėnių rūpinimąsi sava išvaizda, o ypač plaukų dažymą: „Dicebam medicare tuos desiste capillos!   Tingere quam possis, iam tibi nulla coma est“ (Ovidius, Amores, 1.14–15: liet. sakiau tau liaukis rūpinusis savo garbanomis, kiek gali jas dažyti – jau visai nebeturi plaukų).

Taip pat iš įvairių archeologinių radinių ir istorinių šaltinių žinome apie klestinčią Romos grožio pramonę. Kai kurie jų naudoti receptai dabar atrodo itin keisti: naikinti ant odos atsiradusius inkštirus romėnų medikai siūlė vištų riebalų ir svogūnų mišiniu, veido odą šveisdavo trintų austrių kriauklių milteliais, o žilus plaukus bandė užmaskuoti trintų sliekų ir aliejaus mase. Kiti romėnų autoriai netgi pamini kosmetikoje kartais naudotą krokodilų mėšlą, kuris turėdavo suteikti skruostams raudonumo, aišku, dalis šių ingredientų gali būti tiesiog satyrų ir pajuokiamų eilių rašytojų išmislas ar hiperbolė, tačiau archeologiniai radinių tyrimai rodo, kad romėnių kosmetikai buvo naudojama daugybė keistų produktų: 2003 m. Londone rastas romėniškas veido kremas buvo pagamintas iš gyvulinių riebalų, krakmolo ir alavo.

Išsilavinimas – reikia ar moteriai to jau per daug?

Nors romėnų kilmingųjų ir šiaip pasiturinčiųjų mergaitės vaikystėje išmokdavo skaityti bei rašyti, kartais šeimos, nors tai nebuvo itin įprasta visuomeniniame gyvenime, savo dukroms pasamdydavo privačius mokytojus, kad šios išmoktų lotynų kalbos gramatiką bei senąją graikų kalbą. Romėnai manė, kad tokios žinios ateityje padės merginai valdyti jos naujos šeimos ūkio reikalus bei taip ji bus įdomesnė savo sutuoktiniui. Kad kai kurios moterys tikrai mokėjo rašyti, rodo ir išlikę įvairūs legionierių žmonų laiškai, rasti, pavyzdžiui, Vindolandos įtvirtinimuose Hadriano sienos vietoje, taip pat žinoma, kad imperatoriaus Nerono motina Agripina netgi rašė savo memuarus, tačiau pats tekstas, deja, neišliko. Visgi dauguma romėnų laikėsi nuomonės, kad išsilavinusi moteris bus per daug išdidi ir nuobodi savo sutuoktiniui.

Šaltinis. Daugiau apie kasdienį romėnų gyvenimą taip pat galite paskaityti lietuviškai išleistoje Alberto Angeli knygoje „Viena diena Senovės Romoje“ arba Dalios Dilytės knygoje „Senovės Romos kultūra“.