Klasikų asociacija

„Klasikų klubo“ paskaitoje – apie Antikos karybos įtaką moderniąjai

Trečiasis „Klasikų klubas“, organizuojamas Klasikų asociacijos ir Klasikinės filologijos katedros, gegužės pradžioje pakvietė į TSPMI dėstytojo dr. Deivido Šlekio paskaitą „Antikos pamokos moderniai karybai“. Politologas, disertacijos „Military as the Forgotten Dimension of Political Theory“ autorius, laikomas vienu geriausių karo studijų specialistų šalyje, o 2010 m. išrinktas geriausiu TSPMI dėstytoju.

Gegužės 7 d. paskaitoje D. Šlekys atskleidė, kad kalbant apie kariavimų būdų kitimą neišvengiamai tenka atsigręžti į Antiką, prisiminti jos laikų karo meną ir atsekti įtakas modernios karybos mene. Į modernybę atkeliavo ir kertinės karo meno koncepcijos „strategija“, „taktika“. Taigi karyboje ne ką mažiau svarbu yra tęstinumas, tiek koncepcinis, tiek technologinis, greta naujausių technologijų ir idėjų.

„Taigi, - teigia dr. Šlekys, - analizuojant ir diskutuojant apie šių laikų karybą praeities pamokos, net iš tolimų Antikos laikų, gali suteikti svarbių įžvalgų ir idėjų.“

Pirmąjį kiekvieno mėnesio antradienį rengiamas klubas kviečia skaityti paskaitas žinomus lektorius, taip pat įsitraukti į diskusijas ir aktyviai dalyvauti visus, vertinančius klasikinę kultūrą. „Klasikų klubas“ gimė po Klasikų asociacijos sparnu, greta jau tradicija tapusių kasmetinių renginių, skirtų tikslinei auditorijai (tarptautinę konferenciją Colloquium Balticum, europinės organizacijos Euroclassica projektus, kasmetines Lotynų k. ir Antikos žinių olimpiadas, studentų teatrinę veiklą, humanitarinių mokslų studentų stovyklą Kražiuose ir t. t.). „Klasikų klubas“ yra skirtas gerokai platesnei publikai, vertinančiai atvirumą ir nuomonės laisvę.

Euripido "Alkestidė" Kultūros naktyje!

Vieno didžiųjų graikų dramaturgų, „scenos filosofo“ Euripido, gyvenusio ir kūrusi V a. pr. Kr., tragikomedija „Alkestidė“ įžengia ir į „Kultūros nakties“ erdves. Palankiai šiemetinės Lotynų kalbos ir Antikos kultūros olimpiados dalyvių sutikta Mato Grubliausko režisuota pjesė – tai iki šiol menkai Lietuvos žiūrovams žinoma šmaikšti ir subtilaus psichologizmo kupina istorija apie blėstančios aistros kamuojamą porą: ar pasiaukojus ir mirus už vyrą tikrai galima susigrąžinti meilės kibirkštį? Ar dera priimti svečią gedinčiuose namuose, net jeigu jis – siautėjantis vyno mėgėjas Heraklis? Jolko karaliaus Pelijo duktės Alkestidės (vaid. Viktė Tamošaitytė) ir Ferajos karaliaus, vieno argonautų Admeto (vaid. Arnoldas Kazimierėnas) jausmų drama sprendžia klausimą: ar tikrai verta išsaugoti vyro gyvybę mirštant vietoj jo ir atsisakant savo likimo ir svajonių, o gal galima džiaugtis gyvenimu ir likus vienai. Juk romantiškasis vyrelis, išvydęs mirtį, kenčia ir rauda, ieškosi, ką čia „pakišus“ vietoj savęs, skandina liūdesį vyne sėkmingai pamiršdamas net savo žmoną. O kas belieka vyrui, kai net tėvai atsisako mirti vietoj sūnaus? Veikėjai laidosi ironijos strėlėmis, stebina, verčia susimąstyti, o lėbaujantis Heraklis (vaid. Jurgis Jatautas), pasirodo, nestokoja gyvenimiškos išminties ir tampa didžiausiu pjesės mąstytoju. Sceną užplūsta nenutrūkstantis pusantros valandos vyksmas, įtraukiantis net išrankiausią žiūrovą ir nepaleidžiančios iki paskutinės spektaklio akimirkos, Dioniso dvasios siautulys ir šėlas, daug gyvos muzikos, choro aistrų ir Antikos spalvų, – to gali tikėtis kiekvienas spektaklio žiūrovas.

Žinių radijo laida "Avilys"

Euripido "Bakchančių" recenzijų konkursas studentams

Kvietimas į Klasikų klubą: Deivido Šlekio paskaita „Antikos pamokos moderniai karybai“

Antrasis Klasikų klubas

Šį antradienį sėkmingai įvyko antrasis Klasikų klubas. Kristupo Saboliaus paskaita „Vaizduotė ir kepenys: nuo Platono prie Kovos klubo“, moderuota Maksimo Ivanovo, sulaukė itin didelio publikos susidomėjimo.



Neturėję galimybės apsilankyti paskaitoje gali peržiūrėti tinklapio Filosofija.info komandos parengtą filmuotą medžiagą čia arba čia.

Apie renginį pasirodė ir pranešimas spaudai universiteto naujienose bei Viktorijos Žalytės tekstas „Kai skaidrus protas apsiblausia, o kūną užvaldo miegas, ima šeimininkauti kepenys“.


Renginio nuotraukų galeriją galima rasti čia.

Be to, kadangi po paskaitos Kristupas sulaukė daugybės klausimų, kur galima įsigyti jo neseniai pasirodžiusią knygą „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, atsako: "Geriausia knygos kaina siūloma knygyne Mint Vinetu, Šv. Ignoto 16/10, Vilnius, LT. (8-618) 20347"

Dar kartą dėkojame visiems apsilankiusiems ir ypač tiems, kurie prisidėjo prie sėkmingo klubo organizavimo, Klasikų klubo komandai, taip pat draugiškam vyninės "La Boheme" kolektyvui.

Lauksime jūsų visų trečiajame klube gegužės 7 d., antradienį, 19 val. toje pat vietoje, vyninėje "La Boheme".

Pirmojo Klasikų klubo atgarsiai

Elito klausimas aktualus ir šiandien, visgi padoriose draugijose vengtinas ir nepatogus – tiek save jam priskirti, tiek nuo jo atsiriboti nelinkstama. O atvirai įvardyti, kas yra šių laikų elitas ir kur jis sutinkamas – komplikuota užduotis. Jos imtasi pirmajame Klasikų klube, sumanytame Klasikų Asociacijos valdybos narių Agnės Zalanskaitės, įvairių edukacinių projektų iniciatorės ir Lietuvos skaitmeninių kūrybinių industrijų asociacijos „Mediapolis“ pirmininkės, ir Ramintos Važgėlaitės. Klasikų klubas skirtas klasikos plačiąja žodžio prasme aktualinimui ir jos ženklų kasdienybėje atpažinimui. Atviroje paskaitoje „Kur gyvena elitas?“ kovo 5 d. vyninėje La Boheme teisininkas ir istorikas Bernardas Gailius gvildeno elito sąvokos raidą, jos svarbą valstybei, o paskaitą lydėjusią diskusiją moderavo filosofijos studentas Vilius Bartninkas.

Prieš imdamasis šiandienio elitizmo apraiškų klausimo lektorius iškėlė kitą, ne mažiau svarbų: nuo kada Europos istorijos kontekste komplikavosi elito sąvoka? Nuo senovės graikų laikų, kai buvo sukurti ir filosofiškai pagrįsti visi galimi šiandieninių valstybių modeliai, aristokratijos ar elito sąvoka ginčų nekeldavo. Pasak Gailiaus, šiuolaikinės demokratinės valstybės, kurių santvarka nepainiotina su graikišku demokratijos modeliu, ištakas aptinkame Europoje po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos – naujajame pasaulyje, kur senoji aristokratija ir jos vertybės nuverstos nuo sosto su trenksmu.

Porevoliucinėje tikrovėje priklausomybė elitui jau neapibrėžiama tradiciniu, prigimtiniu būdu: vien kilmė nesudarė pakankamo pagrindo priskirti elitui. Tačiau išskirtinumo aspektas išliko: kad ir kas bebūtų elitas, kad ir kur jis begyventų, bet kuriuo istoriniu laikotarpiu elitas – tai grupė žmonių, laikytini pavyzdžiu likusiai visuomenės daliai. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje ši kažkada natūrali atskirtis pasidarė problemiška – tai glaudžiai susiję su socialinių mokslų raida ir moderniose visuomenėse ryškios priešpriešos tarp elito ir pseudo-elito, dažniausiai formuojamo medijų pagalba. Iškyla klausimas – kaip atpažinti tikrąjį elitą ir jo apraiškas nūdienos valstybėje? Ir kodėl tai svarbu?

Pradedant nuo ribinių pasirinkto laikotarpio taškų elito sąvoka niekaip neatsiejama nuo valstybės ir jos interesų – elitas visuomet yra visuomenės, organizmo, linkusio skaidytis ir save identifikuoti, dalis. Idealiu atveju – geriausia jos dalis. Elitas visuomet dabartiškas, atspindintis bendruomenės, kurios priešakyje eina, polinkius ir vertybes, simptomiškus ar viltingus. Dėl to skirtingais laikais elitizmo atspindžiais galima laikyti kilnumo monopoliją turėjusius džentelmenus, karininkų luomą ar tokius valstybininkus kaip kardinolas de Rišelje. Lietuvos istoriniame kontekste tikruoju elitu laikytinas partizanų judėjimas (idėjos autorius – Mantas Adomėnas, plačiau apie tai žr. Bernardo Gailiaus straipsnį „Kur gyvena elitas“). Ir nors partizaninis karas daugelio tautų istorijoje palydimas mitologizuojančių elementų, visgi partizano figūra tampa kraštutinio pilietiškumo ir įsipareigojimo valstybei įkūnijimu.

Pasak lektoriaus, toks kraštutinio santykio su valstybe įsisamoninimas taikos metu galėtų (ar turėtų) tapti pagrindu formuojantis dabartiniam elitui, tačiau tokios idėjos ir veiksmo vienis yra sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Realybėje dabartinis elitas, ar tai būtų medijų srauto favoritai, ar valstybininkai, šiuo partizanų įsteigtu matu nepamatuojami. Tačiau esama ir kitų esminių kriterijų, tarp jų – savo išskirtinumo ir trapumo suvokimas. Anot lektoriaus, jokioje visuomenėje elitas negali egzistuoti be identifikacijos ir saviidentifikacijos. Partizanų atveju tai – fiziškas atsitraukimas į miškus, dėl kurio laisva valia tampama tautos išrinktaisiais (plg. lot. eligere „išrinkti, atrinkti“), ir prisiimama visa pasirinkimo našta. Šiuolaikinėje visuomenėje tai – gebėjimas save priskirti elitui ir prisiimti savo, kaip sektino pavyzdžio atsakomybę, ir, kaip norėtųsi tikėti, gebėjimas tuo pavyzdžiu išlikti.

Gal dėl to Bernardas Gailius, paskaitos pabaigoje prisipažinęs esąs elito dalimi, nors ir sukėlė įvairių reakcijų – nuo šypsenų iki užuominų apie kuklumo stoką, šiais žodžiais, tikėtina, prisiėmė nemenką atsakomybę. Nes be saviidentifikacijos elitas kaip pirmoji, priešakinė tautos eilė, tiesiog avant-gardas, tiesiog neegzistuotų. Ir panašiai kaip teigia Pierre Bismuth’o ant ŠMC sienos išrašyti žodžiai vienoje elitinėmis laikomų Vilniaus gatvių, žinojimas kas esi dažnai nusako, kas esi. Taigi elito klausimas, ar klausimas kur gyvena elitas lieka atviras. Belieka laukti atsiliepsiančių – tiek balsiais, tiek darbais. O visų, kuriems kyla tokie ir panašūs klausimai, į kuriuos atsakymų ieškoma nuo Antikos iki šiuolaikinės visuomenės, laukiami Klasikų klubo paskaitose ir diskusijose kiekvieno mėnesio pirmąjį antradienį vyninėje La Boheme.

Akvilė Vaiginytė

Taip pat "Naujajame Židinyje" pasirodė Ugniaus Babinsko tekstas "Ir vis dėlto, kur gyvena tas elitas?"

Kvietimas į Klasikų klubą: Kristupo Saboliaus paskaita "Vaizduotė ir kepenys: nuo Platono prie Kovos klubo"

Teaching position of Ancient Greek History and/or Classical Archaeology at Bogazici University