Bizantiškas barbarų karalius Teodorikas

Teodorikas Didysis – nedaug Lietuvoje žinoma istorinė asmenybė, itin svarbi Vėlyvosios Antikos, pereinančios į Ankstyvuosius Viduramžius, laikotarpiui. Panonijoje (dabartinės Austrijos, Vengrijos, Slovakijos ir keleto kitų valstybių teritorijos) 454 m. gimęs germanų genties ostgotų karaliaus Teodemiro ir jo žmonos Ereleuvos sūnus, beveik visą vaikystę ir paauglystę praleido kaip įkaitas Konstantinopolio imperatoriaus dvare. Tai buvo įprasta praktika, nes ostgotai ir Rytų Romos imperatorius Zenonas Isaurietis sudarė sutartį, pagal kurią ši germanų gentis turėjo ginti vakarines imperijos sienas nuo barbarų antpuolių.

Bizantiškas barbarų valdovas

Konstantinopolyje Teodorikas įgavo valdovui prideramą graikišką išsilavinimą ir būdamas devyniolikos, kai mirė jo tėvas, grįžo į Panoniją, kur sėdo į Panonijos ostrogotų karaliaus sostą. Imperatorius Zenonas Teodorikui netgi suteikė romėnų patricijaus titulą, pavadino vir gloriosus, davė magister militum ir Romos konsulo pareigas. Galiausiai 488 m. Zenonas paragino Teodoriką nuversti paskutinį Vakarų Romos imperatorių nuvertusį germanų konfederacijos vadą Odoakrą. Šis iš Julijaus Nepoto taip pat buvo gavęs patricijaus vardą ir netgi pripažintas visos Italijos karaliumi, tačiau pasikeitus politinėms aplinkybėms ir Odoakrui išdavus sąjungą su Rytų Romos imperija, reikėjo patikimesnio sąjungininko. Šiuo kandidatu pasirinktas katalikas ir bizantietišką dvarą puikiai pažįstantis Teodorikas.

Iš Panonijos vesdamas savo didžiulę kariuomenę, Teodorikas užėmė visą šiaurės Italiją ir tuomet apsupo Ravenos miestą, kuriame Odoakras buvo įkūręs savo sostinę. Po trijų metų apgulties ostgotams pavyko užimti Raveną ir, pasakojama, Teodorikas pats savo rankomis prie bendro pietų stalo nudūrė Odoakrą. Teodorikas į Italiją atvedė ne tik savo kariuomenę, bet ir visą maždaug 200–250 tūkst. Žmonių ostgotų gentį, kuri įsikūrė naujojoje Ostgotų karalystėje su sostine Ravenoje.

Su Teodoriko valdymu, nors visi ostgotai ir pats valdovas buvo arijonai, Italijoje ilgam įsigalėjo taikos ir klestėjimo periodas, kuris vakaruose tęsėsi iki pat Teodoriko mirties 526 m.

Paslaptingasis Teodorikos mauzoliejus

Manoma, kad artėjant Teodoriko valdymo laikotarpiui, maždaug 520 m., jis pats pradėjo statyti sau mauzoliejų, kuriame turėjo atgulti paskutinio poilsio. Statybos pradėtos atokiau nuo tuometinio miesto ribų. Mauzoliejus suprojektuotas kaip 15 metrų dviejų aukštų aštuonkampis pastatas. Apatinė jo dalis perteikia romėnišką tradiciją, nes perimamas graikiško kryžiaus planas. Spėjama, kad šioje apatinėje dalyje turėjo būti arba Teodorikui skirta koplyčia, arba patalpos kitiems Teodoriko šeimos nariams, tačiau tyrėjai iki šiol neturi jokio aiškaus atsakymo.

Dar įdomesnė yra antroji pastato dalis yra apvalaus plano, būdingo germaniškai tradicijai, su viena vidine niša. Šią dalį dengia ne įprastas plytų ar cemento kupolas, tačiau 300 tonų masės Istrijos akmens monolitas, keliantis daugybę klausimų, kaip tokio svorio akmuo buvo atgabentas ir tuomet užkeltas į beveik 15 metrų aukštį. Taip pat manoma, kad pats Teodorikas užsakė tokį neįprastą kupolą, norėdamas pademonstruoti savo žemiško valdymo galią.

Ant monolitinio kupolo viršaus yra išlikę dvylika pjedestalų su įrėžtais Dvylikos Apaštalų vardais, tačiau visa viršutinė mauzoliejaus dalis yra neužbaigta, tad tyrėjams kyla dar daugiau klausimų. Ar kupolas buvo tik Teodoriko galios simbolis, o galbūt jis turėjo atspindėti gotišką kovos šalmą ar (dėl dvylikos pjedestalų ant kupolo viršaus) karaliaus karūną.

Taip pat siūloma ir versija, pagal kurią Teodorikas galbūt norėjęs būti palaidotas kaip Konstantinas Didysis Konstantinopolyje – šalia Dvylikos apaštalų (Šventų Apaštalų bažnyčioje, kuri tapo Konstantino kapaviete ir kur imperatorius norėjo surinkti visų Apaštalų palaikus, tapusią Rytų Romos imperijos imperatorių mauzoliejumi). Tuomet didžiulis kupolas ir dvylika pjedestalų su įrėžtais Apaštalų vardais galėtų atspindėti šią idėją.

Keista Teodoriko legenda ir likimas

Greitai mirus Teodorikui visą Ostgotų karalystę užėmė Rytų Romos imperatorius Justinianas, kuris taip pat prisidėjo prie to, kad arijonizmas būtų pripažintas Bažnyčios erezija. Dėl to Teodoriko kapas buvo beveik iškart išniekintas ir pavertas krikščioniška koplyčia, o valdovo palaikai arba išgabenti į Konstantinopolį, arba slapta perlaidoti nežinomoje vietoje.

Dėl to, kad Teodorikas pradėtas laikyti eretiku, o jo atvaizdus ir palikimą stengtasi kuo greičiau ištrinti, tikriausiai atsirado ir istorija, kad Teodorikui buvo išpranašauti, jog jis mirs nutrenktas žaibo. Anot šios legendos, būtent todėl Teodorikas pasistatė tokį mauzoliejų, kuriame galėtų būti apsaugotas nuo bet kokio žaibo, tačiau ant kupolo lubų esantis įtrūkimas davė pagrindo, kad net ir toks monolitinis kupolas negalėjo apsaugoti eretiko karaliaus nuo Dievo rūstybės.

Nepaisant Teodoriko palaikų dingimo, antrame – valdovo kapui – skirtame mauzoliejaus aukšte iki šiol stove porfyro akmens romėniška vonia, datuojama Teodoriko laikotarpiui, kurioje, manoma, buvo ir palaidotas ostgotų karalius.

Teodoriko palikimas

Bendra šiuo metu vyraujanti tokio keisto mauzoliejaus atsiradimo versija aiškina, jog romėniškas pirmojo aukšto ir germaniškas antrojo aukšto išplanavimas turėjo atspindėti Teodoriko siekį suderinti šias dvi kultūras vienoje klestinčioje karalystėje. Nepaisant visų legendų apie nešlovingą eretiko mirtį, Teodorikui pavyko beveik trečdaliui amžiaus į barbarų ir karų nuniokotą Italiją grąžinti taiką ir klestėjimą.

Jam pasisekė taikiai sugyvendinti dvi skirtingas populiacijas – romėnus ir barbarus ostgotus. Nors romėnai laikėsi senųjų Romos įstatymų ir išpažino krikščionybę, o ostgotai pripažino tik gotišką teisę ir arijonizmą, tačiau valdant Teodorikui, abi šios kultūros (nors santuokas tarp ostgotų ir romėnų draudė įstatymai) darniai sugyveno vienoje karalystėje.

Visgi lieka daugybė neatsakytų klausimų apie patį Teodoriko mauzoliejų. Kodėl kupolui pasirinktas didžiulis akmens monolitas? Kaip turėjo būti patenkama į antrąjį mauzoliejaus aukštą? Kam buvo skirtas pirmasis jo aukštas? Kam buvo skirti išlikę architektūriniai mauzoliejaus elementai, nebūdingi tokiems statiniams?

Tomas Riklius