Dingusi Antikos bronza

Visą Antikos kultūrinį palikimą galėtume pavadinti tiesiog likučiais. Dauguma tapybos, freskų, skulptūros ir kitų Graikijos bei Romos meistrų šedevrų per tūkstantmečius tiesiog išnyko. Vieni dėl gamtos poveikio ir erozijos, kiti gaisrų ir karų (pvz., kaip Feidijo kriselefantinė Dzeuso statula, laikyta vienu iš pasaulio stebuklų). Dauguma marmuro kūrinių supleškėjo viduramžių krosnyse, gaminant statybines kalkes, o bronza buvo tiesiog perlydyta dėl savo vertės.

Vos keletas iki mūsų dienų išlikusių antikinių bronzos šedevrų tik iliustruoja, koks turėjo būti bronzinių skulptūrų prabangumas ir puikumas helenistiniais ir ankstesniais amžiais. Juk ne tik pati bronza buvo itin vertingas metalas, bet ir jos apdirbimas reikalavo begalės valandų. Bronza leidžia dar laisviau ir išraiškingiau perteikti dinamiką ir kūno judesius, tačiau taip pat reikalauja nepaprastų skulptoriaus gebėjimų ir talento. Pirmiausia formuojamas skulptūros analogas iš vaško, kuris aplipdomas moliu. Šis etapas leidžia išvengti netikėtų klaidų, kaip gali nutikti apdirbant marmurą, kuomet vienas netinkamas judesys sugadintų visą darbą. Tuomet molis pripildomas išlydytos bronzos, kuri ištirpdo ir išstumia vašką, taip suformuojant lengvą ir nepaprastai išraiškingą bronzinę skulptūrą.

Sunku įsivaizduoti, kiek bronzinių skulptūrų galėjo būti sukurta Antikoje ir kiek jų netekome per mus skiriančius amžius, tačiau įvairių autorių literatūroje galime rasti bent minimalias užuominas. Štai Pausanijas rašo, kad Olimpijoje matė 69 bronzines Olimpinių žaidinų nugalėtojams skirtas skulptūras, kurių seniausios išliko dar nuo V a. pr. Kr. (Paus. 6.1–18). Plinijus Vyresnysis Naturalis Historia 34 knygoje, kurioje rašo apie bronzą ir kitus metalus, mini, kad Rodo saloje matė per 3 tūkst. graikų bronzos skulptūrų ir ne ką mažiau Atėnuose, Olimpijoje ar Delfuose (Plin. Nat. 34.17).

Prarastų skulptūrų kiekį taip pat sudėtinga įvertinti todėl, kad žinome tik apie labai nedaug skulptorių, kuriuos mini tokie vėlyvi helenizmo autoriai kaip jau minėtas Plinijus Vyresnysis ar Pausanijas. Iš jų sužinojome apie Feidiją ir jo talentą, Polikleitą, Mironą, Lisipą, Apoksiomeną, tačiau taip pat žinome ir faktą, jog iki mūsų dienų neišliko nei vieno iš šių meistrų bronzos skulptūrų. Šiek tiek žinių gauname tyrinėdami postamentus, ant kurių stovėdavo skulptūros ir jų įrašus, tačiau tokių šaltinių taip pat negausu. Bendrai skaičiuojant, šiuo metu pasaulyje žinoma maždaug vos 30 didelių nesugadintų klasikinio ar helenistinio laikotarpio bronzos skulptūrų. Juk žymiosios skulptūros: Polikleito Doriforas ar Mirono Diskobolas yra ne ką daugiau nei marmurinės bronzinių šedevrų kopijos, gausiai gamintos Romos patricijų namams puošti.

Riačės bronza vadinamos jūros dugne rastos skulptūros taip pat puikiai iliustruoja dingusios bronzos problemą. Vos dvi bronzines skulptūras išsaugojo jūra ir dugno dumblas, tačiau jų radimo vieta taip pat kelia mintį, jog bronzinės skulptūros bent jau Romos imperijos laikotarpiu buvo itin vertinga prekė ar grobis, nuolat gabentas iš vienos imperijos vietos į kitą.

Šaltinis Apollo žurnalas