klasika_rauna_stoga_baliukonis

Simonas Baliukonis

Savo pažintį su Klasika pradėjau prieš dvejus metus, kai Facebook dėka pravėriau Klasikų akademijos duris. Šį rugsėjį tai kartoju jau trečią kartą – apetitas kyla bevalgant. Esu moksleivis, tad negaliu vadinti savęs klasiku, tačiau jei vien tik paviršutiniškas prisilietimas tampa tokiu reikšmingu, tai ką jau kalbėti apie nėrimą gilyn… Man pažintis su klasika visų pirma yra pažintis su fundamentaliais dalykais. Gilinimasis į žmogų, pasaulį, Dievą. Ir visai nesvarbu, kad Antikoje vergas, moteris ar net kūdikis nebuvo žmogus, kad nebuvo nei kalbos apie monoteistinę religiją, kad „Šviesioji Antika“ mums atrodytų visai nešviesi, jei ten nusikeltume vien dėl (ne)paminėtų skirtumų tarp modernaus ir antikinio pasaulio. Gali skirtis supratimas, kas supratimas, kas yra žmogus, tačiau tai, ką Antika kalba apie žmogų, yra amžina. Gali skirtis kultūrinis kontekstas, tačiau niekada nesiskirs klasikinės dorybės, net jei jos ir kitaip įgyvendinamos skirtingais laikmečiais. Panašiai ir su kitais skirtumais. Prisiliesdamas prie Antikos, ypač prie antikinės filosofijos, jaučiuosi tarsi prisiliesčiau prie šaknų. Nepakartojama, kai skaitydamas Platoną ar Aristotelį jautiesi, tarsi tekstas būtų rašytas būtent tau (nėra viskas taip romantiška – ne visada taip būna, juolab, kad ir atitinkamų žinių reikia, kad visavertiškai suprastum tam tikras idėjas, bet tam ir yra profesoriai). Žavinga, kai girdi, kaip lingvistikos dėka tau aiškinamos prasmės ir esmės.

Tas keistas noras prisiliesti prie antikinės išminties naikina baimę, kad koją studijose pakiš negabumas kalboms, pragmatinį jaudulį dėl ateities (nors čia verta pažymėti, kad, turbūt, nėra klasiko be darbo) ar net tai, kad, tiesą sakant, ne taip jau ir traukia, tarkime, antikinių vazų nagrinėjimas.

Prisipažinsiu, esu svarstymų kelyje ir dar nesu tikras, ar šios tikrai mažos, tačiau stiprios patirtys prives prie būtent klasikinės filologijos studijų, tačiau esu tikras, kad prie jų artėsiu visais kitais įmanomais (ne)oficialiais būdais, o svajonė skaityti Platoną originalo kalba, manau, gyvuos tol, kol, tikiuosi, bus įgyvendinta.

 

klasika_rauna_stoga_gytis

Gytis Matuliūkštis

Mano atsiradimo Klasikoje pradžia veikiausiai yra mokykla, kadangi visais jos etapais turėjau malonę būti apsuptas daimoniškai padykusių bičiulių ir puikių mokytojų-asmenybių, dėl kurių nepagydomai užkrečiančio būdo tikslingai pasirinkau studijuoti Klasikos tekstų ir kontekstų. Be abejo, itin apmaudu, kad Antikos pasaulis iš lietuviškos mokyklos atrūkusiam pirmakursiui yra terra incognita, o tegul bent jau 12 klasėje (ir tegul bent lietuviškai) skaitytini Platono „Faidonas“, Homero giesmės, Herodoto „Istorijos“ ar Plutarcho „Gyvenimai“ – svajonė, kurios išsipildymo rutina yra kiaurai persmelkusi Italijos, Šveicarijos, Vokietijos ir net Prancūzijos mokyklų gyvenimus ir priimama (jos net nepastebint) for granted kaip kava ryte, kamuolys krepšinio varžybose (ergo: mokykla be Antikos – krepšinio varžybos be kamuolio) ar subtitrai žiūrint korėjietišką filmą. Klasikinėje katedroje todėl verda titaniškas darbas, kuriuo, viena vertus, dosniau nei kur kitur lopyjami mokyklose negaunamo išsilavinimo plyšiai, antra vertus, realizuojama Universitas idėja pačia autentiškiausia prasme, t. y. betarpiškame dėstytojo ir studento bendravime keliami universalūs ir antlaikiški klausimai, dominuojant ne know how, bet why modusui. Kai manęs sizifiškame persikvalifikavimo būtinybės absurde zujantys inžinieriai bei sudoku išminčiai teiraujasi, ką galima daryti baigus Klasikines studijas, mano atsakymas yra „nieko“, nes Klasikos neįmanoma išsemti ir pabaigti, veikiau jau Klasika pribaigs tave. Graikai ir romėnai kaip jokios kitos tautos koncentruotai ir atbaigtai perteikė žmogiškojo būvio tragedijas ir komedijas, gelmės ir paviršiaus įtampas ir paradoksus, iš kurių kylančios įžvalgos daugiadimensiškai prasiveržia ir šiandienio žmogaus patirtyje, net jeigu šis to nepastebi ar sąmoningai ignoruoja. Ir šia prasme Klasikinės studijos iš tikrųjų tampa gyvenimo būdu, priklausomybe ar įpročiu, nuo kurio nesinori atprasti. Didžiųjų tekstų skaitymas ir apkalbėjimas, pro KFS’o langus atsiveriantis seniausios Vilniuje gatvės gyvenimas, dūmingos plaučių blandicijos Klasikų kiemelyje, jautimasis Romoje ir Atėnuose (ir šiaip daugumoje Europos miestų) kaip namie, harmoningas marmuro vėsos pasiskirstymas sėdinčiojo kūne, šiam paskendus neišlikusių Apelio tapybos šedevrų kontempliacijoje, ne tik sesijų metu aplankantys sapnai, kuriuose skambant „Riders on the Storm“ beviltiškai mėginama identifikuoti graikišku alfabetu parašyto lotyniško teksto metrą – visi šie dalykai man leidžia jaustis Klasikoje nelyginant atrakcionų parke ar lėto valgymo restorane, kuriame Platono kepenys, aštrios lotynų ir graikų sriubos, istorinės gramatikos salotos su traškiomis eilėdaros gėrybėmis niekada nepykina, bet skatina alkį, kurio pasotinimui reikia dar įmantriau paruoštų patiekalų ir dar daugiau ironijos bei skepsio prieskonių. O taip, klasika, jei dar yra abejojančių, iš tiesų rauna stogą, tačiau sykiu dovanoja Viduržemio klimatą ir dangaus peizažą, pritvinkusį nuostabos žvaigždžių, iš kurių į šulinį verta ir norisi įkristi vėl ir vėl. Pax vobiscum.

klasika_rauna_stoga_kersiene-1

Dovilė Keršienė

Klasika – tai kokybės ženklas. Klasikinės filologijos studijos ir tyrimai yra nuolatinė kelionė į pažinimą – savęs ir pasaulio. Nelengva, kupina iššūkių, bet įdomi kelionė. Klasikines studijas baigiau jau senokai – 1994 m. Tuomet grynos klasikinės filologijos specialybės nebuvo, teko studijuoti nemažai ir lituanistinių disciplinų. Ir tai buvo visai neblogas derinys. Nors kartais atrodydavo, kad tokios intensyvios studijos jau tikrai nuraus stogą, juk mokydavomės ir šeštadieniais, bet visa tai davė puikius pagrindus ir galimybę pamatyti plačiau – užlipti „ant kalniuko“ ir atpažinti pamatinius savos ir europinės kultūros stulpus ir ryšius. Platus tai kraštovaizdis.
Taip jau susiklostė, kad mano žvilgsnis nukrypo į LDK raštijos ir kultūros studijas bei tyrimus. Čia be lotynų kalbos – nė žingsnio. Be Antikos literatūros – taip pat. Taigi atsivėrė dar vienos durys į dar vieną erdvę, iki šiol neišsemtą ir vis pildomą, laukiančią naujų protų ir širdžių. Taip pat džiaugiuosi galimybe eiti savo mokytojų pėdomis – dėstau lotynų kalbą ir susijusius su ja dalykus gimtojoje katedroje.
Paklausite, kaip klasikinės studijos padeda kasdieniame gyvenime? Jos tikrai padeda stebinti ir stebėtis, pastebėti detales ir visumą, planuoti laiką. Kai sulaukiu klausimo, ką aš dirbu, jau beveik visada žinau, kad nustebinsiu – ooo… lotynų… ooo… tai kunigams dėstote? Arba: tai buvote Lotynų Amerikoje? Dėl senųjų kalbų mokėjimo, Antikos kultūros pažinimo stebėtis nesiliauju nuolat – dėl to, kad jos padeda įžvelgti toli besidriekiančius ryšius: kalboje, mene, muzikoje, skirtingose kultūrose. Klasikui nesunku išgliaudyti ne vieną tarptautinį žodį, kurių apstu mokslo pasaulyje. Klasikinės studijos suformuoja kritinį ir loginį mąstymą, mokėjimą konstruoti tekstą, čia ir dabar pasakyti giriamąjį žodį musei ar vynuogių kekei, pacituoti esamoms aplinkybėms tinkamą sentenciją ar citatą iš didžiųjų Antikos autorių, pamatyti detalę visumoje ir visumą detalėje. Pagaliau lotynų kalba padeda perskaityti savo diagnozę pas gydytoją, kuri neretai būna tokia – „stogas nurautas dėl klasikos“ arba „beviltiškai įklimpęs mokslo labirintuose“.
Dar vienas dalykas, kuris gerąja prasme rauna stogą – tai puikūs Mokytojai, kolegos ir studentai. Visi jie sudaro šaunią klasikų bendruomenę. Joje yra visko – ir džiaugsmų, ir vargų, ir diskusijų, ir juoko, ir atradimų, taip pat fantastiškų kelionių. Tai yra tąsa ir tradicijos. Tai yra įdomus procesas – docendo discimus. Klasikinės studijos – tai kelionė laiku, kuriai nereikia laiko mašinos. Atsiverti, pvz., „Elementa Latina“ ir keliauji, nejučia esi įtraukiamas į seniai nebegyvenančių žmonių pasaulį. Bet štai koks stebuklas – tas pasaulis vis dar gyvas ir vis dar turi ką pasakyti ir kuo nustebinti mūsų esamą pasaulį.

klasika_rauna_stoga_blediene

Inga Blėdienė

Klasika man stogą nurovė dar mokyklos suole, kai per literatūros pamokas susipažinome su Homero ir Hesiodo epų vertimais. Tuomet, vaikiško maksimalizmo apimta, kartu su suolo drauge prieš visą klasę išpyškinau, kad iššifruosiu, o sancta simplicitas!, Faisto diską. Baigdama pagrindinę mokyklą jau žinojau, kad studijuosiu klasikinę filologiją, tad vidurinė mokykla, egzaminai ir brandos atestatas buvo tik reikiami taškai ant i pakeliui į klasikos Olimpą. Jei kas mėgindavo pagąsdinti, kad Vilnius toli nuo mano gimtųjų namų ir, galbūt, vertėtų rinktis arčiau esantį didmiestį, atšaudavau, kad jokiame kitame universitete tokios studijų programos nėra, todėl rinktis neturiu iš ko.
Klasikas nėra profesija ar specialybė, pirmiausia tai – išsilavinimas, kurį įgijau 2007 m. pavasarį. Iškart įstojau į magistrantūrą, kuri pasirodė lyg saldūs mokslo vaisiai po kartokų bakalauro šaknų. Klasikinės filologijos studijas renkasi drąsūs žmonės, nebijantys ne tik nemigo naktų ir nurauto stogo, bet ir galintys pripažinti sau ir kitiems, kad klasikos Olimpas jiems per aukštas, ir pasirenkantys užkariauti nuožulnesnes viršukalnes. Studijos ugdo kantrybę, moko nuoseklumo, lavina mąstymą ir skatina nepasiduoti. Kalbėti apie studijų kokybę, naudą ir įdomumą galima nuo aušros iki sutemų, bet daug geriau išdrįsti tai pačiam patirti nei būti tūkstantį kartų įtikinėjamam. Vien ko verti prisiminimai apie pirmąjį Klasikų simpoziumą ir iš jo gimusią Societas Classica! Studentų mainų programos, mokomosios-pažintinės kelionės į „nusikaltimo vietas“ – Italiją, Graikiją, Turkiją ar kitas Viduržemio jūros šalis – yra pasirenkamos „nurautų“ klasikinės filologijos studentų. Visi, pasirinkę klasiko kelią, nuo pirmųjų senosios graikų kalbos gramatikos raidžių tampa kolegomis, o baigę studijas gali drąsiai vadintis „Klasikų šeimynėle“, ryto pokalbius pradedančia ne nuo oro, bet nuo akmenų aptarimo.
Smagu stebėti, kaip klasika rauna stogą ir baugina aplinkinius. Prireikia laiko suprasti, įsiskaityti ir suvokti išvirtusių žarnų grožį Homero epe. Tai iššūkis ir motyvacija tuo pačiu metu. Tas „baisus kruvinas grožis“ skatina perkąsti gramatiką, pasinerti į originalaus teksto gelmes ir susigraudinti iš laimės atradus prarastą digamą. Karštligiškas noras pažinti, suprasti ir pritaikyti visada bus reikalingas ne tik karjeroje, bet ir gyvenimiškose situacijose – nuo vaikų auginimo iki žodynų redagavimo. Dėstytojų kompetencija neabejotina, žinių bagažas toks, kad ne vieną lėktuvą užpildytum, o pasakojimai nuo matematikos iki numizmatikos liejasi taip, kad paskaitos tampa per trumpos, o pertraukos – per ilgos.
Klasika nesenstanti ir nuolat kintanti – ji tokia, kokios mums reikia šiandien, ir niekad nežinai, kuria spalva sužibs rytoj. Svarbiausia – klasika visada madinga. Ji kultūros šaltinis ir versmė, į kurią, perfrazuojant Herakleitą, du kartus neįbrisi, bet ir sausas nebeišlipsi. Kai mūsų pasaulyje viskas taip sparčiai keičiasi, klasika tampa ta konstanta, kuri leidžia atrasti nusiraminimą ir tvarką. Tempora mutantur nos et mutamur in illis.

klasika_rauna_stoga_jurgis

Jurgis Jatautas

Kai man buvo pasiūlyta parašyti šį trumpą tekstuką, sau išsikėliau klausimą, ar klasika išties rauna stogą. Atsakymas, kuris man šovė į galvą, yra dvejopas. Taip, klasika nurauna stogą visiškai, bet tam, kad padengtų naują, su freskomis ir kolonomis, kapiteliais ir balkonu, iš kurio galėtum toliau ir ryškiau matyti tave supantį pasaulį. Nors ir nebesu „tikras“ klasikas ir kartais juokais ir su šypsniu veide tarp studentų esu vadinamas klasiku išdaviku ar klasiku pabėgėliu, Klasikinė katedra iki šiol priima atviromis rankomis su klausimu „Na, kaipgi mūsų Heraklis laikosi?“ Tai turėtų puikiai apibūdinti mano santykius su Antika ir dabartiniais jos mylėtojais. Nebūsiu nei pirmas, nei paskutinis, kuris paragavęs klasikinių žinių nektaro išprotėjo ir nebegalėjo sustoti. Nežinau, kokios jėgos prieš penkerius metus nusprendė, kad prieš perstojant į norimą anglų filologiją praleisiu stogą raunančius metus klasikų apsuptyje, bet iki šiol joms dėkoju. Vien per tuos du semestrus teko eiti į egzaminą su savadarbe toga, universiteto kiemelyje kautis gladiatorių kautynėse ir patirti tai, kas tapo mano inkaru klasikoje ir didžiausia stogo nurovimo priežastimi – vaidinti Klasikų teatro trupėje. Jau penkerius metus lipu ant scenos, kurioje sukiojasi dainuojantys dievai, praradę savo balsą, dieviško lėlių žaidimo įkarštyje įsupti karaliai, dangiškos ir žemiškos kilmės klajojantys didvyriai, suktai meluojantys ir švelniai guodžiantys išmintingi seniai ir dar daug kitų fantastiškų, bet visada labai artimų būtybių. Šios patirtys man leido geriau pažinti puikius žmones, gyvuosius ir nežinia ar kada išties gyvavusius, bei save patį, tobulėti ir auginti žinias savyje.

klasika_rauna_stoga_dilyte

Dalia Dilytė-Staškevičienė

Dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriuje.
Vilniaus universitete klasikinės filologijos studijas baigiau 1966 m.
Mano darbui visą laiką reikėjo klasikinės filologijos žinių, o kasdieniniame gyvenime svarbiausi yra du dalykai. Pirma, klasikinė filologija padeda atskirti grūdus nuo pelų įvairiuose europietiškos kultūros reiškiniuose, nes ji išugdė suvokimą, jog klasika yra įvairių tautų sukurtų nesenstančių, svarbiausių ir didžiausių vertybių sankaupa, tad tik klasika, o ne vienadieniai dalykai, yra verta dėmesio. Antra, Antikos pažinimas padeda matyti šiuolaikinio meno ir įvairių socialinių procesų šaknis.
Sunkiausiomis studijų akimirkomis, matyt, padėjo tai, kad tėvų buvau išmokyta sunkiai dirbti ir pabaigti, ką esu pradėjusi.
Iš Lietuvos klasikų labiausiai vertinu savo mokytoją doc. Leoną Valkūną, o iš užsienio klasikų tiek mąstysena, tiek nuoširdžiu bendravimu labiausiai imponavo Sergejus Sergejevičius Averincevas. Su abiem šiais vyrais turėjau laimės bendrauti ir, man regis, vienas yra padaręs man vienokios, kitas – kitokios įtakos.
Tai abi senąsias kalbas gerai mokantis, antikinę kultūrą puikiai išmanantis ir tas duotybes Lietuvos labui skiriantis žmogus, nesvarbu, kokia būtų jo profesija, pareigos ar darbo pobūdis.
Man nelabai patinka posakis „rauna stogą“, nes jis nelietuviškas: nei LKŽ, nei lietuviškos frazeologijos žodynuose žodis „stogas“ nesiejamas nei su galva, nei su sąmone, tad, žinoma, ir tokio posakio nėra. Mums stogas susijęs su namais, saugumu, jaukumu, ir kai koks nors viesulas plėšia stogą, yra ne žavu, bet baisu. O į klausimą, kuo pakeri, patraukia, užburia klasikinė filologija, atsakyčiau taip. Tuo, kad pristato Antiką, turinčią tai, ko neturi mūsų postmoderno pasaulis: aiškumą (joje balta nemaišoma su juoda, gėris su blogiu) ir imperatyvumą (ji ne tik konstatuoja vertybes, bet ir reikalauja laikytis jų).

klasika_rauna_stoga_kurganova

Asta Kurganova

Iki šiol pamenu, kaip 12 klasėje viena mokytoja mus „ruošė“ gyvenimui, sakydama, kad mokykloje lengva, mokytojai pažįsta mokinius ir jiems padeda. O įstojus mokytis į universitetus taip lengva nebebus: būsime tik maža dalis didelės studentų minios, susidursime su dėstytojais „kirviais“ ir turėsime sunkiai dirbti. Paskutinis teiginys tikra tiesa. „Niekas nesakė, kad bus lengva“ jau tikriausiai tapo visų klasikų šūkiu. Laimei, visi kiti žodžiai nepasiteisino. Į klasikinę filologiją įstoja nedaug studentų, o studijų metu dalis jų „nubyra“, taigi vos įstojusi pajutau patekusi į vieningą bendruomenę. Klasikinės filologijos katedroje dirbantys dėstytojai yra ne tik savo srities profesionalai, bet ir nuoširdūs žmonės, pažįstantys kiekvieną savo studentą ir visuomet pasiruošę jiems padėti atrasti pažinimo džiaugsmą. Matydami teigiamą pavyzdį ir studentai tampa tarsi šeima, vienas kumštis, kuris įveikia visus studijų sunkumus.
Klasikinė filologija buvo mano pasirinkimas numeris 1, nors 2008 metais apie ją informacijos buvo gerokai mažiau nei dabar, todėl tiksliai nežinojau, kur pateksiu ir ką veiksiu toliau. Vis dėlto džiaugiuosi, kad noras pažinti ir atrasti manęs neapgavo. Nors, kaip ir daugelis, neišvengiau klausimo:
„Ką gi veiksi po tokių studijų?“ Jau studijuojant būta ir žmonių, kurie, išgirdę klasikinės filologijos pavadinimą, protingai linksėdavo galvą, bet tik paaiškinus, kas slepiasi po klasišku pavadinimu, suprasdavo, kas tai, ir galėdavo tęsti pokalbį tinkama linkme. Ir štai baigusi klasikinę filologiją aš dirbu administracinį darbą banke. Žinoma, tokiame darbe netenka panaudoti specifinių žinių: cituoti sentencijų lotynų ar senovės graikų kalbomis, nagrinėti Olimpo dievų genealogiją, tačiau studijų metu išugdyta disciplina, gebėjimas susikaupti, analizuoti, susieti atskirus dalykus į bendrą visumą – visa tai gali būti naudinga bet kokiame pasirinktame gyvenimo kelyje.
Ką jau kalbėti apie studijų metu atsivėrusias galimybes keliauti kartu su kolegomis ir savo akimis pamatyti tai, apie ką mokaisi, aplankyti muziejus, pamilti griuvėsius, pažinti klasikus iš kitų šalių ir net išbandyti save aktorės amplua – būtent taip klasika ir nurauna stogą. Visam gyvenimui.

klasika_rauna_stoga_klementina (1)

Klementina Puolikaitė-Guobė

„Gyvenime nieko nereikia bijoti, viską galima paaiškinti“, – kadaise tarė didi moteris Marie Curie. Ir aš, ne tokia didi, nepabijojau ir prieš 11 metų pasirinkau studijuoti klasikinę filologiją. Nemeluosiu, tuo metu į mane šnairavo. Tėvai, draugai, šiaip sutikti gatvėje… Bet net tokiame jauname amžiuje man pakako išminties perprasti, kad Sofoklis iš tiesų buvo rašytojas humoristas. Na, maždaug tiek ir nutuokiau apie klasikinę filologiją.
Bet mes susidraugavome. Tai užtruko. Tai buvo nelengva. Tačiau kuri meilė prasideda lengvai? (Kaip jau supratote, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.) Literatūra man visada buvo kvėpavimo organas, tad daugiausiai laiko ir leisdavau trindama kietus (na, juk vis dėlto minkštoje kėdėje – minkštos ir mintys) VU bibliotekos krėslus, kvėpdama laiko skleidžiamus kvapus. Ovidijaus, Euripido (mano meilė!), Herakleito, Vergilijaus, Sapfo, Horacijaus, Platono kvapo, kurį kažkuriuo metu pagamina ir kažkuriuo metu sunaikina laikas. Bet tik ne mums, klasikams.
Taigi, ar aukotis dėl meilės – naivu? Tegu klausimas lieka atviras. Bet aš visada didžiavausi ir didžiuojuosi šia savo ir klasikinės filologijos santuoka. Sakau ir sakysiu, kad esu klasikė, o su tais, kuriems tenka aiškinti klasikinės filologijos paskirtį, išvis nesileidžiu į kalbas. Juokauju. Tokius dažniausiai bandau įtikinti. Ir įtikinėjimą dažniausiai pradedu net ne nuo Dzeuso, o nuo paties Krono laikų.
Klasika ne tik rauna stogą ar veža, bet ir visam likusiam gyvenimui viduje pasėja moralinių vertybių (prie ko prisideda ir nuostabūs dėstytojai). Klausimai vis tie patys. Būti doram ar būti nedoram? Būti kovojančiam ar būti susitaikančiam? Kuriuo keliu eiti – plačiu ar siauru? Ir tiek. Būtų tiek, jei nebūtum klasikas. Jei nebūtum paženklintasis. Klasikams nuolatinė kontempliacija yra daugiau nei norma. O į pasakymus „man atrodo, jog sąvoka „kultūra“ darosi vis neaiškesnė, jeigu turėčiau galimybę pasirinkti Senekos laiškų knygą ar japonišką magnetofoną, turbūt imčiau magnetofoną“ reaguojame iškart, nes žinome, kad blusa kanda liežuviu.
Aš – klasikė. Nedaug pasitaiko žmonių, kurie vienu metu gyvena dabartimi, praeitimi ir ateitimi. Bet klasikinė filologija to išmoko. Išmoko ir daugiau nebepaleidžia. Per tiek metų nė dienai nenutolau nuo klasikos. Klasika mane ramina, ir žinau, kad viskas bus gerai. Jei pasiilgstu meistriškumo pamokų, atsiverčiu Platoną ir suprantu (ir vėl!), kad yra daug dalykų, apie kuriuos galima galvoti, bet dėl nieko nereikia jaudintis; kad skausmas – dalykas rimtas, skausmą reikia išjausti; ir kad kiekvienas trūkumų turi kaip tik tiek, kad šie pabrėžtų žavesį.
Aš – klasikė. Ir feci, quod potui, feciant meliora potentes („Padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau“).

klasika_rauna_stoga_emilija

Emilija Ignatavičiūtė

Kai klasika visai nurauna stogą, ji tampa nebe studijomis, bet gyvenimo būdu. Tada labiausiai nori prisiliesti prie griuvėsių, o muziejuose mielai spoksoti į amforas ir mozaikas. Ar esat kada kalbėję su klasiku? Nepastebėjote, kad kartais, pasakius kokį įdomesnį žodį, klasikas trumpam nutyla ir žiūri kažkur į tolį? Jis galvoja apie etimologiją. Pabandykite klasikui įjungti „Auksinį protą“ ir gėrėkitės vaizdu: paskelbus bet kokį klausimą apie Antiką jis pradės lengvai virpėti ir viltingai žvelgs į jus, duodamas šansą atsakyti. Po to atsakys pats. Ir dar išgirsite daug susijusių faktų. Klasikas geria Neptūną ir galvoja, kodėl ne Poseidoną. Klasikas užsisako Cezario salotas. Klasikas išlipa Spartos stotelėje.
Baigus mokyklą įstojau į LMTA džiazinę gitarą. Atsitiko taip, kad po metų teko baigti muzikinę karjerą. Dar dvejus metus ieškojau naujos pradžios, ilgai svarsčiau apie lietuvių filologiją. Kartą šią filologiją studijuojanti draugė patarė: „Yra tokia klasikinė filologija, ten visi daugmaž tokie pat išprotėję kaip tu.“ Tėvams, praktiškiems žmonėms, ši nauja idėja nelabai patiko: akademijoje būčiau įgijusi amatą, o čia – tik išsilavinimą. Šiais metais baigiu klasikos studijų bakalaurą ir jaučiu, kad įgijau ne tik išsilavinimą, bet ir amatą: moku išdėlioti mozaiką, pasiūti togą ir ją užvynioti, metru išversti į lotynų kalbą Zuikį Puikį ir, knygą įrišus, viršelyje nupaišyti Zuikį su auksiniu vainiku. Kai suvoki lotynų sintaksę, verti graikų tragedijas, išmoksti romėnų mūro sienų apdailos būdus, pradedi suprasti, kad gali viską: pastatyti graikišką komediją, sukurti Prikaltojo Prometėjo miuziklą, priversti dėstytojus žaisti antikines šaradas. Prisilietus prie europietiškos kultūros pradžios visi dalykai gyvenime pradeda atrodyti kitokie – lyg suvokus esminę formulę, lengvai galima išspręsti anksčiau net į galvą neatėjusius buities ir būties klausimus. Turbūt Jums tai skamba labai nerimtai. Juk klasikinė filologija tai – asmenavimo lentelės, neįskaitomi rankraščiai, sudėtingi vertimai. Netiesa! Klasikinė filologija kiekvienam ją besimokančiam tampa tuo, kuo jis tik užsigeidžia: vertimu, dėstymu, rašymu, muzika, teatru, mada, poezija, gyvenimo būdu. O geriausias dalykas – šalia visad būna kolega, kuriam klasika irgi nurovė stogą.

klasika_rauna_stoga_kimutis

Povilas Kimutis

Aš mokausi senosios graikų kalbos. Pasigyriau. Štai ir Jūs į mane žiūrite kitaip. Tai klasikos efektas. Tai kokybės ženklas. Taip pat studijuoju psichologiją. O kaip įdomu! Kodėl? Kaip tai dera? Žiūrint apie kokią psichologiją kalbėsime. Apie siaurąją ar tikrąją psichologiją – mokslą, tyrinėjantį sielą. Turbūt jau atsakiau į klausimą.
Ar verta studijuoti klasiką? Tikrai taip. Ar verta studijuoti ką nors kito? Ne. Ar aš kalbu ironiškai? Nežinau. Bet žinau, kad vargu ar beatsirastų nors viena studijų programa, kuri prilygtų klasikinei filologijai. Ir kriterijus tam yra ne tik dėstytojų profesionalumas ir per šimtmečius nusistovėjusi disciplina, tačiau autentiškumas, nesumeluotumas. Visiems kartais tenka vaikščioti į paskaitas, kurios mažiau prasmingos nei patarlių, rašomų ant kalendoriaus lapelių, skaitymas. Tik ne klasikams. Žinai, kad reikės sunkiai mokytis, bet nereikės dar sunkiau sau meluoti, kad tai, ką mokaisi, išvis ko nors verta. Aišku, kad gebėtum atskirti pelus nuo grūdų jau reikia šį tą žinoti, nepasiduoti viešosios erdvės banalybėms kaip: ,,Mokytis mirusias kalbas nesąmonė!“,- mokytis vadybos nesąmonė. Nes tokio dalyko nėra. Kalba, kad ir mirus, bent jau buvo. Kalba prisiliečia prie pačios būties esmės, mūsų sąmoningumo paslapties, o vadyba prisiliečia prie nuolaidų prekybos centre. Pačiam rinktis. ,,Studijuoti klasiką nepraktiška!“. Studijuoti nepraktiška, geriau dirbti kasininku. Klasika rauna stogą nuo prekybos centro ir verčia pažvelgti kiek aukščiau nei pomidorų lentyna. Tačiau reiks pasimokyti. Nuolaidos netaikomos.

klasika_rauna_stoga_dikmoniene

Jovita Dikmonienė

Klasikinė filologija rauna stogą, kai po sunkių studijų ir darbų ateina džiaugsmas: finis coronat opus! Kita vertus, klasikinė filologija moko visai priešingų dalykų – ne pašėlusiai džiaugtis, bet nuolatinės dvasinės ištvermės ir disciplinos, be kurių neįmanoma pakankamai gerai išmokti senovės graikų ir lotynų kalbų. Vis pagalvoju, kad man labai pasisekė, nes baigusi studijas aš likau dirbti Vilniaus universitete, dėstau antikinę literatūrą ir lotynų kalbą. Šis užsiėmimas mane nuolat motyvuoja tobulėti, skatina domėtis, gilintis, kartoti, ieškoti, atrasti, džiaugtis, pailsti, pailsėti ir vėl domėtis… Ratas niekada nesustoja. Visada matau, kiek dar daug liko ne tik man ir mano kolegoms, bet ir daugeliui būsimų klasikų nenuveiktų darbų: antikinių tekstų vertimai, tyrinėjimai, knygų, straipsnių rašymas, kelionės, atradimai, spektakliai, projektai. Tiesa, man sekėsi ir studijų metais, nes mane ugdė puikūs dėstytojai: prof. Eugenija Ulčinaitė, doc. Dalia Staškevičienė, doc. Audronė Kairienė, doc. Nijolė Juchnevičienė, prof. Henrikas Zabulis. Kiekvienas dėstytojas buvo asmenybė. Jie mokė ne tik senųjų kalbų, bet ir darbštumo, pareigingumo, ištvermės, disciplinos. Dėstytojai skatino atsakingai ir rimtai žvelgti į gyvenimą. Jausdavau didelę gėdą, kai aptingdavau, nepasiruošdavau, bandydavau save pateisinti, kad šis mokslas yra man per sunkus. Dabar ir vėl pasisekė, nes mane supa puikūs bendradarbiai: doc. Audronė Kučinskienė, doc. Naglis Kardelis, doc. Vytautas Ališauskas, doc. Mintautas Čiurinskas, dr. Dovilė Keršienė, dr. Ona Daukšienė, dr. Tomas Veteikis, dr. Mindaugas Strockis, Renata Papšytė ir netgi mano buvę dėstytojai! Kolegos taip pat moko profesionalumo, susivaldymo, atlaidumo, supratingumo, draugiškumo. O kiek džiaugsmo suteikia nauji studentai! Kasmet susipažįstu su dviem-trimis šimtais naujų žmonių! Ir ne bet kokių, bet pačių geriausių, nes į Vilniaus universitetą įstoja patys šauniausi, gabiausi, talentingiausi studentai, kurie gali ne tik gerai rašyti įvairius referatus ar kursinius darbus, versti tekstus iš įvairių kalbų, bet ir statyti spektaklius, organizuoti studentų konferencijas, įvairius projektus, kaip ir šį – „Klasika rauna stogą“, o po bakalauro ar magistro studijų išvykti studijuoti į prestižiškiausius pasaulio universitetus – Oksfordą ir Kembridžą!

klasika_rauna_stoga_NJ

Nijolė Juchnevičienė

Kad stogą „nurautų“, pirmiausia būtina jį turėti. T. y., gebėti mąstyti kitaip nei dauguma ir turėti drąsos tai pripažinti. Vieniems klasika – radikalus iššūkis, kitiems – kultūrinis kodas, be kurio negalime „perskaityti“ dabartinės Vakarų civilizacijos. Tik įvertinus jų sąveiką su Antika dabartiniai kultūros reiškiniai tarsi elementariosios dalelės Higso lauke įgyja masę.
Kažkada labai seniai, praėjusiame amžiuje, kai Lietuva dar priklausė imperijai, kuri jau nebeegzistuoja, klasikiniai tekstai mane „pakabino“ tuo, kad juose be cenzūros (t. y. visiškai kitaip, nei tuomet buvo įprasta) buvo svarstoma apie pasaulio dievišką darną, apie laisvę ir įstatymo galią, apie geriausią valstybių santvarką, apie estetinį ir etinį idealą kaip žmogaus siekiamybę. Tuometinėmis sąlygomis klasika tikrai „rovė stogą“. Nieko stebėtino, kad dauguma tų tekstų arba buvo neversti į lietuvių kalbą, arba tendencingai pateikiami ir „teisingai“ komentuojami. Todėl galimybę mokytis lotynų kalbos mokykloje priėmiau kaip nekvestionuojamą pasirinkimą. Būtent dėl to, kad trejus metus mokiausi lotynų kalbos (ji atrodė ne tik labai aiškios struktūros, logiška, disciplinuojanti mąstymą, bet ir suteikianti raktą į daugelį šiuolaikinių kalbų) ir jau mėginau skaityti romėnų tekstus originalo kalba, įstojusi į Vilniaus universitetą rinkausi klasikinę filologiją kaip specializaciją, nes pagrindinė studijų programa jau buvo panaikinta (kaip „buržuazinės kultūros“ sklaidos įrankis). Tada atradau nepasenusią senąją Graikiją: nepakartojamą senąją graikų kalbą (paaiškėjo, kad ji sunkesnė už lotynų mažiausiai kelis kartus, jei ne keliolika), Graikijos literatūrą, istoriją, meną. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Graikijos kultūrinio lauko gijos driekiasi ir į daug senesnę Rytų kraštų kultūrą, ir į mūsų laikus; jos iki šiol formuoja Vakarų kultūrinę matricą. Keistoji ir nepakartojama senovės Graikija man iki šiol „rauna stogą“, ir tuo esu labai patenkinta.

klasika_rauna_stoga_vasaris

Vasaris Oržekauskas

Nors klasikinę filologiją baigiau 2002 m., vis dar prisimenu ne vieną mane įkvėpusį dėstytoją: prof. T. Aleknienę, phD. F. Karfiką (Prahos Karolio universitetas) ir prof. H. Zabulį, kuris iš pradžių žiauriai nekentė mano auskaro ausyje, bet ilgainiui atlėgo ir netgi, sakyčiau, susidraugavome.
Šios studijos suteikė platesnį kultūrinį akiratį, o studijuojant įgyti įgūdžiai lavina analitinius žmogausgebėjimus, pastabumą detalėms, leidžia užuosti gilesnius sluoksnius, slypinčius kiekviename tekste. Be to, klasika – bent jau man – ir toliau išlieka interesų akiratyje, kitaip tariant, nepaleidžia. Įdėmiai seku visus naujus vertimus, tik gaila, kad leidybos srityje klasikiniai tekstai iškyla vangokai.
Studijuoti sunku buvo tik pirmus dvejus metus. Tuo metu neįdomius dalykus pavykdavo kažkaip apeiti… O vėliau išties nuoširdžiai įtraukė, tad magistro darbą jau rašiau visai kitu nusiteikimu negu pradėjęs studijas pirmame kurse. Kas motyvuodavo, kai buvo sunku? Atvirai kalbant, stodamas ketinau keisti studijų kryptį po pirmųjų metų, bet jiems prabėgus šios minties nebeliko. Atsirado supratimas, kad galėsiu skaityti Platoną – ko gero, tai labiausiai ir motyvavo (minėdamas Platoną turiu omeny ne tik jį). Iki šiol žavi daugybė pačių įvairiausių Antikos asmenybių: nuo Odisėjo, Aleksandro Makedoniečio, Periklio iki Pitagoro ir pusiau mistinio Orfėjo, jau nekalbant apie Sokratą – europietišką Budą. Žvelgiant į tą laikotarpį, kiekvienas vardas susijęs su tam tikra idėja, pradu. O kalbant apie žmones, jų buvo labiausiai įkvepiančios ne tik mintys, bet ir (pirmiausia) darbai. Per du tūkstančius metų vis dar nesugebame to išsemti.
Kai klasikinės studijos nurauna stogą, tai jis ir lieka nurautas: knygų kolekcionavimas, karštligiškas domėjimasis aktualijomis, užsidarymas siaurame rate ir t. t. Išlaikyti gyvą ir kuriantį santykį su pasauliu savo akiratyje išlaikant šį atskirą Antikos pasaulį ir kitus mano minėtus bei neminėtus klasikus yra daug produktyvesnis klasikos išgyvenimo ir aktualizavimo būdas. Dabar vadovauju tarptautinės komunikacijos bendrovės Inspired UM padaliniui Lietuvoje, teikiančiam komunikacijos strategijos, skaitmeninės komunikacijos, medijų planavimo, analitikos, tyrimų ir kt. paslaugas. Taip pat esu vienas iš KOG instituto įkūrėjų ir vis dar manau, kad klasika yra geriausia, kas man galėjo nutikti studijų klausimu ir nieko iš šios savo patirties nenorėčiau iškeisti į ką nors kita.

klasika_rauna_stoga_vikte

Viktė Tamošaitytė

Pamenu, ėjau į klasikinę filologiją su dviem pagrindinėmis mintimis: draugų neieškoti, per daug nesibičiuliauti ir visą dėmesį skirti mokslams. Pirmojo tikslo realizuoti nepavyko: sutikau čia nuostabių žmonių, o kai kuriuos iš jų, tikiu, galėsiu vadinti draugais visą gyvenimą. Susitelkti į mokslus irgi pavyko, nors, prisipažinsiu, atėjau supratimo neturėdama, kas per dalykas tos klasikinės studijos, svarbiausia, kad tai atrodė labai išskirtina. Šiuo metu studijuoju TSPMI Politikos ir medijų magistrantūroje. Bet… koks skirtumas? Kad ir kur nueisi, kad ir ką gyvenime pasirinksi, klasikinis išsilavinimas pasitarnaus visada: jei ne istorijos ir kultūros išmanymu, išlavintu skoniu tekstams ar gebėjimu identifikuoti sudėtingiausius terminus, tai bent bendražmogiškų idealų sekimu.
Negaliu iki galo sutikti su teiginiu, jog klasika rauna stogą. Aš jau atėjau su nurautu. Bet klasika padėjo suprasti, kad tokia esu ne viena ir daugiau nebereikia to slėpti. Kitaip tariant, klasikinės studijos mane išlaisvino, suteikė pasitikėjimo savimi, padėjo atrasti savo talentus, kurių net nesitikėjau turinti. Ir išties, kiekvienas su nurautu stogu čia gali atrasti savąją nišą: nuo meilės poezijos iki karinės retorikos, nuo vertimo iki teatro, nuo mozaikų iki muzikos…
Tiesą pasakius, esu tikra, kad jeigu tavo stogas vietoje, tai vietoje liks ir po klasikinių studijų baigimo. Bet gal stabilaus stogo savininkas šių studijų ir nesirinks, gal jis nueis įgyti profesijos ar amato, bet ne išsilavinimo, kurį suteikia klasikinė filologija? Nepaprastai didžiuojuosi turinti klasikinį išsilavinimą ir jeigu reikėtų rinktis dar sykį, stočiau ten pat. Ir dar sykį. Ir dar. Nes be atradimų ir nusivylimų, kurie, iš esmės, lydi kiekvieną jauną žmogų studijų metu, čia buvo praleista tiek nesuskaičiuojamai daug gerų akimirkų, kad sutikčiau jas išgyventi dar sykį.

klasika_rauna_stoga_deividas

Deividas Zibalas

Iškart pripažinsiu, jog Ciceronas sušuktų „negarbinga!“, jei išgirstų, kad aš lotynų kalbos mokiausi tik metus. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad klasika man nenurovė stogo. Priešingai, man atrodo, jog vietoje to stogo liko dunksnoti antikiniai griuvėsiai. Koks kitas žmogus, iškritus pirmam sniegui, apsidžiaugtų galimybe lipdyti kolonas ir pradėtų svarstyti, kuris kapitelis tinkamiausias? Kas dar atsibudęs ryte pasidžiaugtų savo mėgstamiausio imperatoriaus gimtadieniu? O stovėti scenoje ir suprasti, jog šiuo momentu tu esi ne Deividas, o Prometėjas – neapsakomai geras jausmas. Sekundę tikrai užverda nepykanta Dzeusui.
Tie, kurie teigia, jog klasika – miręs ir nepraktiškas dalykas, te apsidairo atidžiau aplink save. Ji gyva, klestinti ir kaip niekad ryški. Vos vakar dairiausi Pompėjų gatvėje, užvakar pasivaikščiojau po Nerono rūmus, o kiek kartų išgyvenau dieną senovės Romoje, net sunku suskaičiuoti. Užtat pasakysiu, kiek kartų mačiau Cezario nužudymą – visus tris kartus Romos seriale. Rėkdamas į ekraną vis tiek dar mėginu jį perspėti, kad neitų į senatą… O šiuolaikiniai populiarieji filmai ir serialai atrodo kaip Graikijos ir Romos istorijos adaptacijos: šeimos ir giminaičiai nepasidalina valdžia, sargybiniai nužudo karalius…Imperatorius Geta ir daug kitų tik karčiai nusišypsotų. Jau net nekalbėsiu apie Žvaigždžių karus, kur viskas persmelkta graikų mitais ir legendų motyvais. Jei norisi tikros „istorinės dramos“, užtenka atsiversti Romos istorijos knygą.
Galbūt paklausite, kuo susijusios anglų filologijos studijos su klasikine kultūra. Be akivaizdaus atsakymo, kad anglų kalboje vartojamos kai kurios graikiškos/lotyniškos daugiskaitos galūnės, ir to, kad daug žodžių lotyniškos kilmės, dar turiu pastebėti, kad anglų literatūra, kad ir kaip nuskambėtu keistai, yra neatsiejama nuo Antikos. Veikiausiai nei vienas anglų literatūros kūrinys, pradedant Šekspyru ir baigiant XIX ir XX amžiaus autoriais, tokiais kaip O. Wilde, V. Woolf, J. Joyce, J. Fowles, neapsieina be antikinių motyvų ir aliuzijų, kurios turi būti suprastos ir iššifruotos, jei norima, kad tekstas perteiktų visas prasmes. Žmonės, kurie teigia Antiką mirus, turėtų pasitikrinti savo pulsą, nes galbūt jų kultūrinis gyvenimas miręs.

klasika_rauna_stoga_eleonora

Eleonora Buožytė

Drąsiai pripažįstu: nesu visiška klasikė. Baigiau lotynų kalbos ir LDK literatūros gretutines studijas. Ar man dėl to mažiau nurovė (teberauna) stogą? Tai jau kažin.
Įstojau į lietuvių filologiją ir tai buvo ilgai lauktas, tvirtas ir apgalvotas žingsnis. Po pusės metų, per lotynų kalbos egzaminą, dėstytojas Paulius Garbačiauskas užsiminė, kad klasikinė filologija organizuoja gretutines studijas. Nebegalėjau susikaupti – mintis, kad turiu galimybę TAIP pagilinti savo išsilavinimą, užvaldė ir nebepaleido. Persiskaičiau nuostatus, pasidomėjau, prisistačiau į katedrą. Ir tai buvo vienas geriausių mano kada padarytų sprendimų.
Nebeįsivaizduoju savęs be senosios raštijos. Esu išprotėjusi dėl LDK istorijos ir literatūros, dėl viduramžių, dėl Renesanso ir dėl atradimų džiaugsmo. Studijos davė klasikinį pagrindą, kuris suteikia man galimybę gilintis, kaip viskas vystėsi toliau. Geriausia tai, kad nebijau ir pokyčių. Priešingai nei daugelis mano, toks išsilavinimas yra ypač perspektyvus – kad ir kokioje situacijoje atsidursi, kad ir kokį darbą dirbsi, kad ir kuo norėsi užsiimti, būsi pasiruošęs generuoti naujas idėjas ir jas pritaikyti. Svarbiausia geras pamatas, o stogą gali ir pasikeisti.

klasika_rauna_stoga_gabija_dauks (1)

Gabija Daukšaitė-Pankauskienė

Kad klasika rauna stogą, galiu patvirtinti drąsiai! Kaip? Čia tiek kasdienio stebėjimosi („wow!“). Kuo daugiau mokaisi ir studijuoji senovės civilizacijas, tuo labiau randi ryšį su nūdiena, sieji ne tik kalbų, bet ir filosofijos, menų aspektus, išsiugdai kritišką mąstymą, lengviau matai sąsajas tarp iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusių dalykų. Labiau pradedi vertinti savą – seniausią gyvą indoeuropiečių kalbą, kurią istorinei gramatikai turi mokytis viso pasaulio klasikai!
Šiuo metu dirbu Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vedu tiesiogines transliacijas, o kitu metu daug dėmesio skiriu straipsnių rašymui. Esu laiminga, galėdama kultūrinius dalykus sieti su rašymu, bendravimu su žmonėmis. Pati klasikinę filologiją baigiau 2008 metais; ketveri metai su archajiškais tekstais labai grūdino charakterį, suteikė ne tik daug žinių, bet ir vidinių realizacijų, platesnio kultūrinio konteksto pažinimo. O dabar klasikinės studijos padeda kiekviename žingsnyje. Puikus jausmas akimirksniu etimologiškai rekonstruoti tarptautinį žodį, suvokti jo graikų ar lotynų kalbos ištakas. Baigtos studijos man asmeniškai pagelbėja ir darbe: neretai naudoju Antikos išminčių citatas, smagu jas žinoti ir originalo kalba. Arba vyksti kur nors į Italiją ar Graikiją – pažiūri į šventyklų kolonas ir be vadovėlių gali nustatyti laiką, kada jos buvo pastatytos. Architektūroje, menuose, filosofijoje – tiek daug Antikos!
O klasikinės filologijos dėstytojai – ne tik savo srities profesionalai, bet be galo pasišventę žmonės, kurie skeptiškam praktikui, klausiančiam: „O ką veikti, baigus mirusias kalbas?“, visuomet ramiu tonu atsakys: „Tai, kas patinka ir ką sugebi geriausiai!“. Nes jie – ŽINO. Žino, kad pasaulis ne vien perku-parduodu-vartoju, bet taip pat ir domiuosi-žaviuosi-gilinuosi-atrandu… O mūsų kursas buvo be galo spalvingas! Čia jaučiausi kaip šeimoje, savoje aplinkoje, kur visus žavi europietiškos kultūros pamatas – įvairiomis prasmėmis! Kurse buvome labai vieningi ir gerbdavome vienas kito unikalumą, palaikydavome, kai būdavo klampiau… O dargi drauge patirtos žymiosios klasikų kelionės! Tiek džiaugsmo teikdavo faktas, kad mokaisi ne tik iš vadovėlių, bet ir pats gali prisiliesti prie protu dažnai sunkiai suvokiamo antikinio paveldo galybės…
Yra kuo didžiuotis!

klasika_rauna_stoga_LG

Lina Girdvainytė

Į klasikinę filologiją įstojau visai atsitiktinai, pastūmėta draugės, kuri apie lotynų ir graikų kalbas žinojo dar mažiau nei aš. Atsimenu, gavau laišką „sveikiname įstojus į klasikinę filologiją“ ir puoliau „gūglinti“, kas čia per daiktas. Tiesa, anuomet informacijos apie studijas buvo gerokai mažiau nei dabar, tad paniką greitai pakeitė mintys perstoti į kažką praktiškesnio, arčiau prie žemės ir toliau nuo Olimpo dievų. Laimei, pirma nusprendžiau pabandyti. O studijos pasitaikė kaip „Pringles“ – kartą paragavusi, nebegalėjau sustoti.
Žinoma, per ketverius metus būta visko. Tai, kad graikų kalbos kurse pirma skaitomos tragedijos ir tik paskui Aristofanas, o dėstytojai su šypsena kartoja „niekas nesakė, kad bus lengva“ bei „išlieka tik stipriausi“, puikiai atspindi ir pačias studijas. Nuo per vakarą išmokto graikų kalbos alfabeto iki mintinai eiliuojamo „ἄνδρα μοι ἔννεπε, μοῦσα“ praeina vos pusmetis, o dar po metų paimi į rankas Platoną ir žiū, jau visai laisvai „skaitosi“. Tiesa, tai, kas „skaitosi“, ne kiekvienam ir ne visada įdomu – pamenu, kaip nenoriai versdavau Pindarą, Herakleito fragmentai ne vienam kėlė žiovulį, o kursiokas beskaitant Ovidijaus „Metamorfozes“ vietoje vertimo slapčiomis ėmė piešti Piramą ir Tisbę. Tik liūtas išėjo panašus į šunį, kas sukėlė daug juoko ir paskatino sukurti alternatyvią mito versiją.
Tačiau būtent tuo klasika ir žavinga, kad kiekvienas joje gali atrasti kažką tokio, kas „užkabina“, kažką neįtikėtinai įdomaus ir intriguojančio, kam ištirti ketveri metai pasirodo besąs per trumpas laikotarpis. Mano atveju, tai – Romos imperijos socialinė bei teisės istorija. Dėl to, pabaigusi bakalaurą, magistrantūros studijas tęsiau Leideno universitete Olandijoje, o šiuo metu Oksfordo universitete rašau doktorantūros disertaciją apie Romos pilietybės bei teisės sklaidą Achajos ir Makedonijos provincijose. Mano nagrinėjami klausimai – tokie, kaip dviguba pilietybė, etniškumas, teritoriniai ginčai ir teisinis pliuralizmas – ne ką mažiau svarbūs šių dienų kontekste, kas tik įrodo, kad klasikinių mokslų aktualumas nesibaigė nei ties viduramžių vienuoliais, nei 19-to amžiaus vokiečiais bei jų gotikiniu šriftu spausdintomis knygomis.
Nors klasikinės studijos Vakarų Europoje daug populiaresnės nei Lietuvoje, ir klausiančių „kuo būsi pabaigęs“ bei susirūpinusių, kad „viskas jau seniai iškasta ir išversta“ gerokai mažiau, vis dar abejojantiems galiu drąsiai atsakyti – klasikinio išsilavinimo nekeisčiau į nieką. Akademinis darbas greta dėl Antikos „nurautų“ kolegų, meilė akmenims (ypač tiems, ant kurių kažkas parašyta!), įvairios konferencijos, „workshop‘ai“, diskusijos bei kasdienis tyrimo ir atradimo džiaugsmas atperka nelengvus studijų metus, praplečia akiratį, ugdo kritinį mąstymą ir skatina nuolat tobulėti.
Tiesa, sunkesnę dieną ar prieš rimtesnį akademinį pasirodymą vis dar paklausau „Eye of the Tiger“. Nes jei padėjo prieš graikų istorinės gramatikos egzaminą, būtinai pagelbės ir dabar.

klasika_rauna_stoga_paulius

Paulius Garbačiauskas

Klasikinės filologijos magistro – tiesa, tuomet dar Helenistinių studijų – programą baigiau beveik prieš dešimtmetį. Kodėl klasika? Ir aš pats savęs, ir kiti manęs to jau labai daug kartų klausė. O todėl, kad man visada labiausiai rovė stogą nepraktiški dalykai. Senovė? Kultūra? Gili senovė. Iš esmės, ten prasideda senovė ir kultūra. Literatūra? Joa, sena literatūra. Pirmieji Europos literatūros žodžiai. Vizualusis menas? Vizualikos ištakos – etalonai ir standartai. Muzika? Ne šiaip muzika, bet muzika, įsriegta matematikoje ir pačioje kalboje! Filosofija? Na, ką, kad ir Platonas… Nežinau, ar yra kas nepraktiškesnio ir nuostabesnio už Antiką. Ir kai pirmame kurse ėmė neviltis su graikų veiksmažodžiais ir lotynų sintakse, vis tiek būta kažkokio giluminio tikrumo, kad toks gražus dalykas kaip Antika negali būti netvarkingas ir nedarnus. Su tokia darnia nepraktika verta surišti ir gyvenimą. Įvairiomis prasmėmis. Nes viskas, ką šiandien darau, vienaip ar kitaip syja su Antika – kalba, kalbos, vertimas, vertimai, tekstas, tekstai. Dėstymas! Studentai! Aš dirbu savo svajonių darbą – dėstau klasikines kalbas ir antikinę literatūrą savo Alma Mater, kur visi kolegos yra ir nuo pat pradžių buvo įkvepiantys mokytojai. Klasika realiai rauna stogą, bet tas rovimas yra ne kažkoks vienkartinis apčiuopiamas įvykis, o perkeičianti būsena. Susidūręs su klasika jau nebebūsi nei kaip anksčiau, nei kaip visi, nei kaip dabar kad dažniausiai žmonės būna.

klasika_rauna_stoga_ulcinaite

Eugenija Ulčinaitė

Klasikinę filologiją Vilniaus universitete baigiau 1967 metais. Studijų metus prisimenu labai šviesiai, gal todėl, kad mums dėstė puikūs savo dalyko žinovai Jonas Dumčius, Leonas Valkūnas, Eugenijus Frolovas, Vytautas Mažiulis, žavėję savo erudicija, mokėję sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai ir suprantamai, davę esmingų žmogiškumo pamokų. Klasikinė filologija tuomet gal ne tiek rovė stogą, kiek teikė mums dvasinę apsaugą, tarsi kokius šarvus, į kuriuos atsimušdavo sovietinė ideologija, „mokslinio komunizmo“ absurdas, istorijos interpretavimo melas. Buvome mokomi kritiškai vertinti ne tik antikinės literatūros tekstus, bet ir praeities bei dabarties įvykius.
Mūsų paskaitos vyko tuometiniame Pilies skersgatvyje (dabar – Bernardinų), virš A. Mickevičiaus muziejaus patalpų. Ten dar buvo anglimi kūrenamos krosnys, buvo jauku, ten jautėmės saugūs.
Niekada nesigailėjau, kad studijavau klasikinę filologiją. Kai pradėjau pati dėstyti, pamačiau, kokias gelmes atveria antikinė literatūra: žavėjo intelektuali Horacijaus poezija, didinga Vergilijaus epika, dramatiško patoso kupinos Cicerono kalbos, neaprėpiamas Ovidijaus mitologijos pasaulis. Ilgainiui supratau, kad lotynų kalba remiasi ne atskirų žodžių, o frazių sandara, periodo struktūra, kad labai svarbu išsiaiškinti žodžių etimologiją, istorines realijas. Tik tada galima imtis vertimo.
Kai Krokuvos Jogailos universitete baigusi doktorantūros studijas, ėmiau gilintis į LDK lotyniškąją literatūrą, pamačiau, kad be klasikinės filologijos pagrindų čia nėra kas veikti. Jono Radvano „Radviliada“, M. K. Sarbievijaus poezija, Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorija“ ir daugelis kitų XVI–XVIII a. LDK tekstų būtų nesuprantami be Homero, Vergilijaus, Horacijaus, Livijaus ir kitų Antikos autorių kūrinių analizės, nes remiasi jų imitacija ir nauju įprasminimu.
Klasika todėl ir yra „klasika“, kad pateikia universalius žmonių santykių ir veiklos modelius, skatina į juos gilintis ir mąstyti, lyginti ir vertinti. Klasikinė filologija nebūtinai turi rauti stogą, bet ji gali (kartu su mūsų pačių pastangomis) daryti mus brandžiais žmonėmis, ugdyti mūsų laisvės ir atsakomybės sampratą, kad galėtume kartu su Ciceronu pasakyti: Salus rei publicae suprema lex esto. Norėčiau daugiau klasikinės filologijos absolventų matyti Lietuvos valstybės kūrime.

klasika_rauna_stoga_daseviciene

Nijolė Klingaitė-Dasevičienė

Klasikinę filologiją studijavau amžių sandūroje (1997–2003). Buvome gana didelis kursas, visi skirtingi, daugiau ar mažiau suvokiantys, kas yra klasikinė filologija ir su kuo ji valgoma. Magistro laipsnis buvo suteiktas tik keturiems. Mums dėstė daug nuostabių asmenybių, žmonių, kurie sugebėjo sudominti ne tik mirusiomis kalbomis, bet ir istorija, architektūra, menu. Neslėpsiu, studijos buvo sunkios, intensyvios, alinančios (galite ir nuo savęs pridėti kokį epitetą – nesuklysite), tačiau pasitenkinimas pirmą kartą išvertus dar neverstus puslapius atperka viską.
Baigiant bakalauro studijas likimas nuvedė į VU biblioteką, kuri tuo metu ieškojo klasiko (būtent klasiko!), nebijančio susitepti rankų rausiantis po senų ir retų leidinių fondus ir gebančio greitai perprasti bibliotekininko amatą. Senos knygos ir senos kalbos vienoje vietoje – ar gali būti dar geriau? Dabar esu VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro vedėja ir kuruoju įvairiausias bibliotekos veiklas nuo dokumentų restauravimo ir aprašymo iki mokslinių tyrimų projektų ir jų rezultatų sklaidos.
Kas man yra klasikinė filologija? Ogi viskas: visų pirma išsilavinimas plačiąja prasme, suteikiantis stabilų pagrindą pasirinktai profesijai, gyvenimo mokykla, mokanti disciplinos ir susitelkimo į tikslą, požiūris į gyvenimą, kasdienybė, studijos ir darbas, žinios, kurias norėčiau perteikti savo vaikams. Visa tai man rauna stogą, o ypač suvokimas, kad seniai mirusios kalbos ir tik iš archeologinių nuotrupų pažįstamos kultūros, kurios, kitų suvokimu, tėra nereikalingas balastas šiuolaikiniame gyvenime, suteikia tą pagrindą, nuo kurio atsispyręs gali pasiekti viską. Turiu daugybę pavyzdžių.

Klasika_Riklius

Tomas Riklius

Šiek tiek pamišęs, užsispyręs ir ne visada nuspėjamas – toks yra kiekvienas klasikas. Nes klasika rauna stogą – ne kiekvienas gali skirti ketverius metus studijoms apie tai, ko nebėra ir kas taip „nepraktiška“. Klasika nurauna stogą per pirmą paskaitą, kai atsiverti vadovėlių puslapius ir pamatai tas neaiškias graikiškas raides, kai antrai asmenuotei įsiminti pradedi mintyse vardinti „alus, ali, alo, alum…“. Klasika tarsi invazinė smegenų chirurgija, pašalina iš galvos tai, kas netikra ir užpildo likusį tuščią plotą žiniomis, atradimais ir spalvomis. Taip ir man, pernai baigusiam klasikinės filologijos bakalaurą, gyvenime atsirado daugiau atspalvių. Nesvarbu, kad manęs klausdavo, ar studijuodamas tiesiog nuolat skaitau Tolstojų, Dostojevskį ir kitus literatūros klasikus, nesvarbu, kad dar ir dabar klausdami, ką veiksiu po studijų, žmonės patys prideda ir atsakymą – „dėstysi lotynų kalbą?“ Ne, ne, ir, na, o gal. Esu turinio vadovas ir grafikos dizaineris, sėkmingai dar ketvirtame kurse įsidarbinau didžiausioje ir sėkmingiausioje viešųjų ryšių įmonėje Lietuvoje, padedant klasikiniam išsilavinimui, kuris tiesiog vertė ieškoti gilesnių ir įdomesnių atsakymų – lyg verčiant lotynišką tekstą, kuriame prasmė slypi giliai po metaforų ir žodžių uždangom, – dirbau su bene didžiausiais Lietuvos ir užsienio prekių ženklais, jų komunikacija ir kampanijomis spaudoje, o štai jau šiandien, startuojant šiam projektui, esu turinio vadovas (chief content officer) daug žadančiame startuolyje. Esu taip įkvėptas studijų metų, kursiokų ir dėstytojų, kad dar ir dabar naudoju posakį „romėniška, labai romėniška“, nes kas gali būti geriau nei visiškas nušokimas nuo proto, nei apsisprendimas studijuoti kažką, kas kitiems atrodo beprasmiškai nereikšminga – nesvarbu, iš pradžių ne visi tikėjo ir Beyonce. Klasika išmoko niekuomet nenuleisti rankų ir ieškoti gilesnės prasmės.

 

Klasika_Valiukonytė

Dalia Valikonytė

2012 metų birželį beprotystės apimtas Orestas lydėjo mane atsiimti išprotėjimą liudijančio dokumento. Oficialu – stogas nurautas. Gyvenimo meilė – griuvėsiai. Gyvenimo moto – niekas nesakė, kad čia bus lengva. Gyvenimo tikslas – toliau ieškoti įdomių dalykų netikėčiausiose vietose. Ką studijuoji, ką veiki, ką dirbsi – tai klausimai, kurie persekioja iki dabar. Pirmiausia buvo neaiškių kalbų mokymasis, tada knygotyros studijos, o dabar bibliografės darbas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Taip daugeliui ir neaišku, kokia magija gyvenime užsiimu. Tam, kad aprašyčiau XX a. pradžios laikraščio straipsnį, lyg ir nereikia nei lotynų, nei graikų kalbos, bet sugaudyti kiekvieną taškelį, brūkšnelį yra kur kas lengviau, kai prieš tai buvo gaudyti kirčiai, spiritai. Ką reiškia išaiškinti trumputės žinutės pagrindinę mintį, kai kažkada buvo narplioti Herakleito „Fragmentai“. Kodėl reikėjo mintinai mokytis kūrinių ištraukas ir sentencijas? Nes yra nuostabu matyti besiplečiančias turistų akis, kai ekskursijos po Universitetą metu pradedu senąja graikų kalba deklamuoti Homerą Mūzų menėje ar skaityti lotyniškas sentencijas Observatorijos kiemelyje. Kiekvienas, pasiryžęs nukeliauti ketverius metus su klasikine filologija, yra šiek tiek išprotėjęs. Bet čia jis ras tuos, kurie nuo saulėlydžio iki saulėtekio diskutuos apie graikų dramas, o per pertrauką ieškos digamos. Ir ne todėl, kad reikia. Todėl, kad smagios diskusijos, paieškos įkvepia keliauti pirmyn. Todėl, kad smagu džiaugtis atradus.

Klasika_Markevičiūtė

Ramunė Markevičiūtė

Po stogą raunančių bakalauro studijų Vilniaus universitete magistro studijas baigiau Berlyno laisvajame universitete. Ten ir gavau pasiūlymą dirbti viename iš Vokietijos tyrimų fondo projektų ir rengti disertaciją apie didaktinės poemos tradiciją lotyniškaisiais viduramžiais ir naujaisiais amžiais. Šiuo metu dar vyksta medžiagos paieškos, bet jau aišku, kad darbą noriu susieti su to meto Vilniaus universiteto akademine produkcija ir taip įpinti Lietuvą į tarptautinį kontekstą. Manęs vis dar klausia, ką gi aš veiksiu baigusi studijas. Mano vizijų horizontas platus – nuo operos solistės iki švietimo ministrės – viskas atrodo įgyvendinama. Nes klasikas studijuoja ne tam, kad taptų klasikiniu filologu. Ne tik tam. Jis studijuoja tam, kad gautų geriausią išsilavinimą ir gebėtų įžvelgti galimybes ten, kur jų nemato kiti. Na, ir, žinoma, klasikas yra drąsus. Drąsus pasikliauti savo sprendimu, rimtai dirba ir nerimtais laiko prietarų daimonus, sukurtus mūsų ir kitų galvose. Iš visų šių savybių svarbiausia yra drąsa. Drąsa eiti tuo keliu, kurį pasirinkai pagal savo pomėgius ir gabumus (o juk dažniausiai mes jaučiame pomėgį būtent tam, kas mums sekasi), nepaisydamas aplinkinių kalbų apie nepraktiškumą, nepaklausumą, sudėtingumą ir panašiai. Tokiu būdu bet kokios pasirinktos studijos rauna stogą. Graikai buvo blondinai? Mūzos gyvena Helikone? Epus parašė visai ne Homeras, o greičiausiai tai net kelių anoniminių aoidų kūrinys? Tokie atradimai man studijų metu raudavo stogą kiekvieną dieną, o euforija dėl kasdien atveriamų didžiųjų mūsų civilizacijos paslapčių leido suprasti – tu pasirinkai teisingai. Pasirinkus teisingai, sunkių akimirkų studijuojant nebūna, trūksta nebent šiek tiek miego, saulės šilumos, na, ir tos paskutinės nakties prieš egzaminą. Užtat netrūksta bendraminčių. Žmonių, kurie pasižymi tokia pačia drąsa ir patiria tokią pačią euforiją kasdien sužinoję ir supratę šiek tiek daugiau.

Klasika_Šuliokaitė

Aistė Šuliokaitė

O kas sakė, kad bus lengva? Išnykusi digama, painiai nuostabus, daugiau nei tobulas laikas (plusquamperfectum) ir, atsižvelgiant į artėjantį egzaminą, susirašinėjimuose vyraujanti kalba. Diagnozė akivaizdi. Mamos komentarai, kad net beprotnamy neturėsiu su kuo šnekėtis, mat net ir ten napoleonų būna bent po porą. „O tu, vaikeli, ką darysi?“ 2007-aisiais įstojusi į klasikinės filologijos gretas šią frazę girdėjau kone kasdien. Draugų kandžius klausimus „tai baigusi važiuosi į Lotyniją?“ palydėdavau su ironijos persmelkta šypsena. Visi šį klausimą kuo puikiausiai atsiminė, kai 2012-aisiais persikrausčiau į Braziliją. Štai jums ir Lotynija! Lotynų kalbos pagrindai pravertė ir netgi labai – nuvažiavusi temokėjau padėkoti (visų akimis buvau itin mandagi), o žmonių negebėjimas kalbėti jokia kita užsienio kalba privertė prabilti portugališkai. Kraustytis į šalį, nemokant nei vieno žodžio – šiokia tokia užuomina apie nurautą stogą, bet ten būdama negalėjau atsidžiaugti, kad prieš penkerius metus buvo užtekę proto stogą nusirauti studijuojant Homero hegzametruose išnykusias digamas, Cicerono perioduose atsikartojančius „trys yra gražu“ topus ir vystyti meilę akmenims klasikiškose kelionėse. Klasikinis išsilavinimas padėjo perprasti italų, portugalų (ir labai norint ispanų) kalbas (nieko nėra smagiau, nei nesijausti turistu svečioje šalyje), kartkartėmis užsimiršus leido pasidžiaugti esant išsilavinusiu žmogumi (nors mes visi gerai žinom, kad nieko nežinom) bei išmokė pastebėti detales (ganėtinai daug naktų praleista mėginant perprasti graikų kalbos kirčiavimą, lotynų kalbos gramatikos konstrukcijas bei beieškant karalienės digamos). O tai praverčia kiekvieną dieną – dabar mano gyvenimas glaudžiai susijęs su mada, vizualika bei estetika.
Magistro studijas baigiau Stokholmo universiteto Mados fakultete (nuo klasikos iki mados tik vienas žingsnis, tiesa?). Iškart po studijų sulaukiau pasiūlymo dirbti didžiausiame Švedijos mados žurnale „Elle“.
Šiuo metu gyvenu ir dirbu Stokholme. Stogas vis dar nurautas – dirbu stiliste (pašalinių akimis dar vienas abejotinas sprendimas). Nurautas stogas – gyvenimo būdas. Juk niekas ir neprašė, kad būtų lengva.

klasika_rauna_stoga_matas

Matas Grubliauskas

Mano gyvenimas su klasika prasidėjo tą akimirką, kai sužinojau, kur įstojau. Pirmi tėvo žodžiai: „Tai perstosi?“ Nuramino motinos pastaba, kad Aistė Smilgevičiūtė irgi baigusi klasikinę filologiją.
Iš tiesų kelionė klasikos link prasidėjo anksčiau; gal tada, kai pildant priėmimo dokumentus vaikystės draugas pasiūlė į šešioliktuką įtraukti ir klasikinę filologiją. Nors, tiesą sakant, gal dar tada, kai ėjau iš proto dėl Hario Poterio, o kad sužinočiau, ką reiškia burtažodžiai ir magiška terminija, buvau beprispaudžiąs lietuvių kalbos mokytoją mane individualiai mokyti lotynų. Prabėgus beveik ketveriems metams po bakalauro studijų baigimo ne tik žinau, ką reiškia Hogvartse mokomi burtažodžiai (lengvai galėčiau jų ir daugiau prikurti), bet ir pats mokau lotynų kalbos Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinėje gimnazijoje. Studijuodamas klasikines kalbas ir kultūras išmokau atsiriboti nuo šiandieninio pasaulio triukšmo? Triukšminio fono, ypač nuo mėginimų patraukti nereikšmingų dalykų link. Studijų metais dažniau buvo aptarinėjami ne staigiai įsižiebančių ir kaipmat užgęstančių įžymybių, o neblėstančių antikinių (tiek mitologinių, tiek istorinių) žvaigždžių gyvenimai; jų šviesoje nepastebimai prabėgdavo naktis. Pripažįstu, iš pradžių lotynų ir graikų galūnes „kaldavau“ iš neišvengiamos būtinybės, tačiau netrukus atsirado „mirusių“ kalbų grožio pajautimas, kai suvokiau, kad ketverius metus vykęs išsamus antikinių tekstų, meno dirbinių, pagaliau, griuvėsių tiek mintinis, tiek fizinis apvaikščiojimas gali pasibaigti po bakalauro darbo apsigynimo, iš karto ėmiausi versti neverstą senosios graikų kalbos tekstą. Negali nuilsti, kai dar tiek daug nesužinota. Nuo Antikos pradžios iki jos pabaigos praėjo didesnis laiko tarpas, negu nuo Antikos pabaigos iki šių dienų. Tai ko tokio galėjo nenutikti žmonijos istorijoje per daugiau nei du tūkstančius metų, kas vyksta dabar? Tad veikiau rinkausi ir renkuosi ne vaikščioti po šį pasaulį it be sąmonės, bet susipažinti su jo seniausiais ir giliausiais sluoksniais. Nes kaip ir vaikystėje mums skaitomos pasakos atrodo tik nekaltos istorijos apie stebuklingus herojų nuotykius, o paaugus jose pradedame įžvelgti gilesnius klodus, kur slypi mūsų vos ne kasdien patiriami išgyvenimai, taip žavi ir Antika. Atrodytų, kad tai – svetimas, paslaptingas ir visiškai su šiandieniniu pasauliu nesusijęs istorinis tarpsnis. Tačiau vos tik pradedi gilintis ir domėtis, aiškėja, kad jis yra taip persmelkęs net ir šiuos naujausius laikus, jog, rodos, neįmanoma pažinti šiandienos be Hesiodo dievų geneologijos, Praksitelio šedevrų ar Cezario strategijos karo su galais metu.

Klasika_Svirskaitė

Gendvilė Svirskaitė

Nepasakosiu istorijos, kaip netyčia, o ne tyčia įstojau studijuoti klasikinę filologiją. Jaučiausi sąmoninga, ir tik paskutinę naktį prieš užsidarant LAMA BPO sistemai šaltas protas dar bandė mane žadinti ir klausė, ar tikrai nenoriu būti tarp tų daugybės jaunų žmonių, pasirinkusių perspektyviąsias specialybes ir vėliau konkuruosiančių tarpusavyje.
Taigi tą naktį aš savo šaltą protą nuraminau, ir visam laikui. O ir iš galvos niekaip neiškrito tuomečių Filologijos fakulteto studenčių degančios akys, kai jos (studentės, bet ir akys!) su tokia aistra mums, dar mokiniams, pasakojo apie klasikinių kalbų sąsają su visu tuo, kas yra aplink mus. Ta liepsna plito ir Filologijos fakulteto kiemeliuose netrukus degė ir mano akys. O visiškai susižavėjau studijomis pirmoje klasikų kelionėje, į kurią vykau. Vyresniųjų kursų studentai eidami pro akmenis (pusmetį pastudijavus, archeologinėse vietovėse buvo tikrai tik akmenys) aptarinėdavo, koks pastatas čia stovėjo, kaip jis atrodė, kokio stiliaus kolona… Bėgant metams ir mano kelyje nebeliko vien tik paprastų akmenų. Klasikas geba suprasti net akmenis!
Tačiau nėra viskas taip sudievinta, dabar jau įpusėjau magistro studijas ir galiu pasakyti, kad klasikinė filologija turi tiek pat disciplinos, kiek ir išimčių. Manau, studijuojant svarbu galvoti ir apie tai, ką studijos duos praktiniame gyvenime. Juk niekas neprašys kasdien deklamuoti Ovidijaus ar Horacijaus eilių lotyniškai, o reikalaus ir tikėsis tam tikrų savybių, tinkančių ir pritaikomų darbe.
Šiuo metu dirbu administracinį darbą, kuris dažnam gali pasirodyti net nuobodesnis už mirusių kalbų studijas, bet šios studijos mane išmokė matyti ne tik paviršių, todėl ir administracinis darbas man nėra tik popierių sklaidymas.
Be to, kad niekada neteko ieškoti darbo, o darbas mane pats susirasdavo, per penkerius metus, praleistus Universitete, sutikau vienus svarbiausių žmonių gyvenime – nuostabius kolegas ir draugus, kurie padeda įgyvendinti keisčiausias, spontaniškiausias idėjas, neleidžia sustoti ir verčia tobulėti, nors žengiame mažais žingsneliais pirmyn, o kartais net žingsnį atgal. Kartu su jais galime prisidėti prie klasikinės filologijos populiarinimo Lietuvoje. Juk liepsna turi savybę plisti – galbūt mūsų degančios akys uždegs dar dvejojančio mokinio akis.

Klasika_Kučinskienė

Audronė Kučinskienė

Į klasikinę filologiją įžengiau taip seniai, kad net baisu sakyti. Įžengiau ne tiek sąmoningai ir planuotai, kiek atsitiktinai. Žvelgiant iš kelių dešimčių metų perspektyvos, jau sunku pasakyti, kuri deivė čia bus daugiau nagus prikišusi – visa numatanti Moira ar nenuspėjamoji Tichė. Dabar mes bent jau sąžiningai įspėjame studentus, kad lengva nebus. O mums, sovietmečio vaikams, paprasčiausiai visi kalė į galvas: niekam jūs nereikalingi – suprask, lituanistai, dargi kažkokie su klasikinės filologijos „pakraipa“. Bet šiaip ar taip Antika man yra viskas: mano darbas, mano hobis, terpė, kurioje sukiojuosi, įrankis, padedantis suprasti dabarties reiškinius, ir kultūra, kuriai pažinti, kaip puikiai suprantu, nepakanka gyvenimo.
Ir kada gi tas stogas nusirovė? Gal tada, kai, pirmame kurse ėmus kalti dvi mirusias kalbas (beje, tuomet jos buvo kur kas labiau „mirusios“ nei dabar, nes niekam nekildavo mintis versti „Harį Poterį“ arba „Hobitą“ į lotynų ar graikų kalbas, o apie gyvosios lotynų kalbos kursus (Latinitas viva) mes nė svajot nesvajojome), naktimis sapnuodavau lotyniškus žodžius su graikiškais atitikmenimis? (Deja, pabudus, jie išgaruodavo…) O gal vėliau, kai, vos baigusi studijas, profesorės E. Ulčinaitės paskatinta ėmiausi versti (o incredibilem audaciam!) Cicerono kalbas? Bet greičiausiai dar vėliau, kai 1996 metais visa Klasikinės filologijos katedra susipakavo ir pirmą kartą išvažiavo į Italiją. Nesvarbu, kad autobuse buvome susigrūdę kaip silkės skardinėje, kad taupydami nakvodavome autobuse arba hosteliuose po 10 kambaryje. Išvažiuoti į tuos kraštus ir pamatyti Antikos paveldą grynuoju pavidalu buvo toks neįsivaizduojamas stebuklas, kad visa kita buvo vieni niekai.
O kartą pamėginęs nebegali sustoti. Iš pradžių kyla nenumaldomas troškulys kuo daugiau pamatyti ir pažinti, paskui randasi kitas ne mažiau intoksikuojantis stimulas – visa tai parodyti kitiems: savo vaikams, studentams, bičiuliams. Ir kai studentų tekstuose skaitau užuominas apie meilę akmenims bei griuvėsiams, suprantu, kad tai akmuo į mano daržą. Ir aš tuo didžiuojuosi.