Laudatio A. Kairienei Šv. Jeronimo premijos proga

Mūzos, ateikit čionai ir tu, Apolone šviesusis,
Mūzų vadove, dainių visų ir vertėjų globėjau!
Reikia Audronę pašlovinti, kurkite himną dainingą
Seno Homero kalba, o aš pabandysiu išversti.
Mylite moterį šią, globojat ir lankote nuolat,
Tad apsakykit gražiai jos darbus, nors tai ir nelengva.
Žmogiškas protas, deja, aprėpti visų neįstengia.
Jų begalybė, dievai begalybę tik gali įveikti.
Kaip prasidėjo tatai, giedokite deivės Parnaso.

„Kilus Audronė yra iš didelio miesto, garsingo.
Vardas to miesto – Šiauliai. Tokios kilmės pavydėti
Gali kiekvienas. Audra, būdama dar lyg palmė jaunutė,
Palmė, kurią Odisėjas Dele kadaise išvydo,
Mūzas pamilo ir visa, kas joms padedant buvo sukurta.
Meilę atsivežė tą ir į miestą garsaus Gedimino.
Bet pamažu protingą ir gabią Audronę pradėjo
Savintis mokslo globėja Uranija ir nebeleido
Nė iš tolo mūzoms kitoms prie jos priartėti.
Nėrė Audronė tuomet į lingvistikos mokslo pasaulį,
Skyrė dienas ir naktis Alkmano kalbos ypatumams,
Graikų senosios kalbos istoriją dėstė jaunimui.
Bet kaip pro kietą asfaltą prasikala žiedas gėlelės,
Kaip šaltinio srovė prasirausia į žemės paviršių,
Taip ir Audros prigimtis kūrybinga prasiveržė džiaugsmui
Mūsų visų pro mokslo dangalą stiprų ir kietą.

Nuo pradžių pradžios pradėjusi eiti Audronė
Atskleidė mums Hesijodo dievų nurodytą kilmę,
Virtines ištisas jų į hegzametrą įterpė dailiai.
Tai padaryti net mums, patikėkite, mūzoms, nelengva.
Štai, pažiūrėkite, kaip Nerėjidės gražiai išrikiuotos:
Dukros šitos: Proto, Eukrantė, Sao, Amfitritė,
Bei Eudorė, Tetidė, Galėnė, taipogi ir Glaukė
Ir Kimotojė, greitoji Spejo, Talija meilioji,
Ir Erato, Pasitėja, taip pat rožiarankė Eunikė,
Ir malonioji Melitė, be to, Eulimenė, Agaujė.
Vardint neverta toliau. Katalogą šitą ilgoką,
Kaip ir kitus, sėkmingai įveikus išdėstė Audronė.

Nuo rūstoko ir rimto, tačiau prakilnaus Hesijodo
Galim pasukti į šviesią Teokrito bukolikų erdvę.
Piemenys čia labai gražiai padainavo Audronei.
Ištrauką trumpą paėmę dabar mes jums pakartosim:
Traukė dainas vieversiai, dagilėliai, dejavo balandis,
O aplinkui šaltinį skrajojo ratuotos bitelės.
Viskas kvepėjo derlinga vasara, rudeniu dvelkė,
Tiesiai po kojomis krito kriaušės, ir mūsų pašonėj
Vienas po kito žemyn obuoliai bumbsėjo ir sviro
Slyvų liaunutės šakelės sulinkę nuo vaisių gausybės.

Teko Audronei paskui su stipriais ir narsingais herojais
Leistis kelionėn ilgon su Argo laivu pūstašoniu.
Kraštą Kolchidės pasiekę, visi daug vargo patyrė,
Kol auksavilnio avino kailį namo pargabeno.
Darbo vertėjai čia buvo daugiau nei drąsiems argonautams:
Jai Apolonijas, Rodo salos garsiausiasis vyras,
Tūkstančius net penkis eilučių įsakė išversti.
Ir jas visas sėkmingai įveikus išdėstė Audronė.

Seno Homero balsu paskui pakartoti jai teko
Himnus, paskirtus dievams: gražiaplaukei sėjėjai Demetrai,
Hestijai, Herai, kalviui Hefaistui, garsiam išradimais,
Tvirtapamatei Gajai ir Afroditei auksinei.
Gavo himną taip pat toliašaudys Apolonas,
Panas, Paladė Atėnė, Arėjas ir Dionisas –
Giminę visą dievų lietuviškai šlovina mūzos.
Džiaugiasi tat Kalijopės širdis, kad hegzametrų daugel
Jau sueiliavo Audronė, tačiau ir tragedijos mūza
Melpomenė taip pat smagi, kad jos neužmiršo:
Mat Euripido draugijoj praleido daug laiko vertėja.
Ištraukos štai paklausykit iš „Elektros“ dramos kraujingos:
Nelengva nustatyt, kokia žmogaus vertė,
Nes prigimtis žmonių labai sumišusi:
Mačiau kilnių tėvų sūnus netikusius,
Regėjau ir blogų tėvų gerus vaikus.
Mačiau taip pat turtuolio sielos tuštumą
Ir didį dvasingumą skurstančio žmogaus.
Kaip vertint žmogų, kaip jį išmatuot?
Gal atsižvelgt į turtą? Būtų negerai.
Gal skurdą vertinti? Nepriteklius, deja,
Išmoko blogio. Gal žiūrėti, koks karys
Yra žmogus? Tačiau kas mūšyje pajėgs
Žvalgytis ir kitų narsumą pastebėt?

Brolio Elektros Oresto tragediją irgi lietuviams
Pateikė mūsų Audronė, ji „Dramų stalčiuje“ guli.
Su Aischilu vertėjai pabėgėles teko globoti,
Triūsti stovykloje jų visais laikais juk nelengva
Ir graudaus maldautojų prašymo nuolat klausyti:
O tu, mieste, šalie, o švarus vandenie,
O viršiausi dievai, o garbingi vadai,
Šioje žemėje turintys valdžią!
O mus gelbstintis Dzeuse, trečioji dalis
Atiteko valdyt tau!
Tu saugai namus
Žmonių sąžiningų! Priglauskit
Šį maldaujančių moterų būrį savoj
Gailestingoj šaly, neatstumkite jų!

Ne tik Graikijos vyrai kadais talentingai giedojo,
Moterų lyra skambi taip pat aidėjo po šalį,
Jų sukurtas dainas ir chorai traukė merginų,
Ir dainininkės po vieną linksmino širdis klausovų.
Metrais labai įvairiais Sapfo, Erina ir Nosidė,
Ir daugybė kitų poečių dievus amžinuosius
Garbino ir žmonių jausmus sudėtingus išreiškė.
Viską pajuto gerai ir sėkmingai išdėstė Audronė.
Štai paklausykim Sapfo, poetės graikų garsiosios:
Tu, Kipride, jūs, nereidės, leiskit
Į namus sveikam mano broliui grįžti,
Ko visa širdim jis norėtų, viskas
Jam teįvyksta!
Dūsauja štai Erina prie kapo jaunutės merginos:
Hade, koks tu pavydus! Jei pažvelgsi, antkapis šitas
     Tau pasakys, kad žiauri buvo Baukidės dalia:
Tuo deglu, prie kurio Himenėjas turėjo skambėti,
     Uošviui reikėjo uždegt laužą, kai laidojo ją.

Mums apgiedoti smagu Audronės darbus didžiuosius,
Mums smagu, kad Šventasis Jeronimas juos pastebėjo,
Ką ji nuveiks ateity, mes žinom, bet jums nepranešim,
Nes žmonėms nevalia, kas bus, iš anksto žinoti.
Tarsim tik tiek, kad tai bus kūriniai be galo reikšmingi,
Pildys lietuvių kultūros aruodus ir garbę jos didins.“

Dalia Dilytė