Nuo Homero iki Game of Thrones: žiaurumas mene

Tomas Riklius

Dar IV a. po Kr., Vėlyvojoje Antikoje, kai Romos imperija jau po truputį byrėjo ir sudarė prielaidas rastis naujiems galios uzurpatioriams, Šv. Augustinas puikiai pasakė, jog praeities negalima vertinti iš savų laiko moralės pozicijos.

Keičiantis pasaulio socialinei sąrangai ir įsigalėjus humanistiniam modeliui, daugelis dalykų, kurie atrodydavo smerktini, bet beveik kasdieniški ir natūralūs, po truputį ėmė slinkti už moralės pakraščių. Netgi dvikovos, turėjusios itin svarbią vietą Viduramžių ar Renesanso kultūrose, XVIII a. jau pradėtos laikyti nepateisinamomis.

Nekeista, jog ir žiaurumo bei mirties kultūra ilgą laiką buvo tapusi tabu. Bet kino pramonė per pastaruosius dešimtmečius tai iškėlė į tokį lygį, kokio tikriausiai nebūtų įsivaizdavę Romos Flavijų amfiteatro (Koliziejaus) kautynių ir skerdynių žiūrovai.

„Game of Thrones“ žiaurumas
Taip serialas „Game of Thrones“ per kelerius metus tapo tikriausiai populiariausiu kultūriniu šių dešimtmečių hitu. Jame herojų poziciją užima Viduramžius primenantys karžygiai ir makiaveliška politika.

Seriale nevengiama atvirų sekso scenų, kraujo ir kitų žiaurumų. Visgi, netgi pažvelgę į praeitį, pamatysime, kad kiekvienas dešimtmetis turėjo panašius savo herojinius įvaizdžius: kaubojai ir detektyvai iki aštunto dešimtmečio buvo tiesiog užkariavę didžiuosius ekranus, vėliau šią poziciją užėmė raumeningi „macho“ keršytojai, apsiginklavę automatiniais ginklais.

Net jei ekrane matomi vaizdai kelia neigiamas emocijas ir galbūt kartais verčia nusukti akis į šalį, žiaurumas dar nuo Senovės Graikijos laikų randamas daugelyje meno kūrinių. Ir cenzūra niekuomet nesugebėjo jų išstumti iš kasdienybės. Juk tikrovė, kurioje netektų susidurti net su mintimi, kad šiuo metu kažkur pasaulyje vyksta kas nors blogo, privestų prie gyvenimo susikurtame utopiniame vaizduotės burbule.

Panašiai kaip Ciceronas pasisakė prieš Katoną: dicit enim tamquam in Platonis πολιτείᾳ , non tamquam in Romuli faece sententiam (lot. kalba tarsi būtų Platono politėjoje, o ne tarp Romulo padugnių (Cic. Att. 2.1.8).

Nieko naujo po saule
(***spoilers alert***)

Seriale „Game of Thrones“ Stannis sudegina savo dukrą ant laužo kaip auką šviesos / ugnies dievui R’hllor. Bet juk to paties vos nepadarė Agamemnonas, norėdamas pamaloninti ir numalšinti deivės Artemidės pyktį. Galiausiai pati persigalvojusi deivė pagrobė Ifigeniją nuo aukuro ir išgabeno į Tauridę (Euripido tragedija „Ifigenija Aulidėje“).

Mums atrodo morališkai pasibaisėtina, jog Lanisteriai Cersei ir Jamie, brolis ir sesuo, pasiduoda incestui ir kartu susilaukia trijų atžalų, kurias visas pristato kaip karaliaus Robert Baratheon vaikus. Tačiau užtenka prisiminti kitą tragedijos veikėją – Oidipą, kuris su savo motina susilaukė dviejų sūnų ir tiek pat dukterų.

Tiek pat amoralių veiksmų ir žiaurumo, kiek jų regime „Game of Thrones“ rasime beveik kiekviename Homero epų puslapyje. Juk „Iliada“ prasideda Agamemnono ir Achilo ginču, kurio kūniškiems malonumams turėtų atitekti vergė Briseidė. Tuomet dar galime prisiminti, kaip Achilas, keršydamas už Patroklą, nudobia trojėnų herojų ir princą Hektorą, o galiausiai valkioja jo kūną žeme, pririštą prie žirgo.

Pabaiga visiems tokia pati
Žvelgdami iš šių laikų moralės perspektyvos, Hektorą galėtume laikyti morališkai teisingiausiu ir labiausiai etišku viso Homero šedevro herojumi, tačiau atpildas už tai – mirtis ir kūno išniekinimas.

Lygiai taip pat ir „Game of Thrones“ kiekvienas veikėjas, nesvarbu ar morališkai teisingas ar būtų nedoras, sulaukia tokios pačios dažnai žiaurios pabaigos. Pavyzdžiui, Sansa Stark vyras, nuolat ją fiziškai ir psichologiškai kankinęs, Ramsay Bolton. Tas pats, kuris iškastravo Theon Greyjoy ir laikė jį su gyvuliais tvarte, galiausiai pats mirė nuo savų šunų, kuriuos užsiundė jo žmona Sansa.

Tačiau šis epizodas turi sukelti ne pasibaisėjimą žiaurumu, bet kaip tik – nuraminti žiūrovą, nes Ramsay sulaukė tokio atpildo, kurį graikų tragedijose patiria bet kuris, nusižengęs prieš dievus ar juos paniekinęs. Jei, pvz., Arachnė, metusi audimo iššūkį Atėnei, buvo paversta nuolat „audžiančiu“ voru, Ramsay Bolton (pavainikis) mirė taip pat, kaip jis pasielgė su savo pamote, kuri laukėsi tikro Ramsay tėvo sūnaus-paveldėtojo.

Kai „Game of Thrones“ dvikovoje seras Gregor Clegane („The Mountain“) rankomis sutraiško Oberyn Martell galvą, galime baisėtis scenarijaus autorių amoralumu arba atsiversti Ovidijaus „Metamorfozių“ šeštą giesmę ir paskaityti, kaip Apolonas po vieną iššaudo visus Niobės sūnus: „Kruvinas jos smaigalys pro gerklę išlenda priekin“ (Ovid. Met. 6.237), „smaigą plieninės strėlės lemtingosios suvarė Delietis. / O jį betraukiant atgal, išsirovė ir gabalas plaučių“ (Ovid. Met. 6.252–254).

Žiaurumas, skirtas pažadinti moralei
Bet kuriuo atveju daugelis mąstytojų ir estetikos filosofų sutiktų, kad toks priešingas potyris kaip regimas žiaurumas, dažniau veikia kaip vidinio moralės balso sužadintojas. Arba kaip tam tikras vidinio apsivalymo veiksmas, galbūt galimas prilyginti Aristotelio katarsiui.

Žinoma, vargu ar „Game of Thrones“ per kelis ateinančius dešimtmečius sugebės išlikti toks pats meniškai vertingas, kaip jau tūkstantmečius skaičiuojantys Homero, Ovidijaus ar kitų Antikos poetų darbai. Koją kiša dažnai lėkšti dialogai, siekiantys būti didingi ir kilnūs, tačiau dažnai virstantys moraliniais virkavimais.

Akylesniam žiūrovui pradeda kliūti ir istorijos pasakojimo būdas, kuomet jau po kelių sezonų aišku, jog viskas bus visiškai priešingai, nei galima tikėtis. Vienąkart supratus tokį naratyvo konstravimo mechanizmą, pradeda ryškėti, kad serialo kūrėjai nesiekia jokios meninės raiškos ar kurti gilias užkoduotas prasmes, veikiau – vien nuolatinio žiūrovo stebinimo.

Tačiau vėlgi, kaip, pasak Herodoto, Solonas pasakė Kserksui: ἐν γὰρ τῷ μακρῷ χρόνῳ πολλὰ μὲν ἔστι ἰδεῖν τὰ μή τις ἐθέλει, πολλὰ δὲ καὶ παθεῖν (gr. ir ilgame gyvenime, reikia pamatyti ir patirti daugybę dalykų, kurių visai netrokštame) (Hdt. 1.32.2), todėl atsisakę pastebėti žiaurumą, galime pradėti gyventi labai utopiniame burbule.