Romėniškas „Brexit“ – Klasikų asociacija

Romėniškas „Brexit“

Kaip Britanija pasikeitė po 410 m.?

2016 m. birželio 23 d. įvykęs Jungtinės Karalystės referendumas dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos nebuvo pirmas kartas, kai britai nusprendė trauktis. 410 m. po Kr., praėjus 367 metams po to, kai imperatorius Klaudijus sėkmingai įsiveržė į salą ir prijungė ją prie Romos imperijos, britai atliko veiksmą, kurį lotyniškai būtų galima pavadinti „Brexitus antiquus“.

Politinis ar priverstinis atsiskyrimas?

Maždaug 407 m. Britanijos provinciją paliko Vakarų Romos imperatoriumi pasiskelbęs karvedys Flavijus Klaudijus Konstantinas ir paskutiniai jo kariuomenės likučiai. Vėlyvosios antikos istorikas Zosimas, gyvenęs Konstantinopolyje, veikale ἹστορίαΝέα(lt. Nauja istorija) pasakoja, kad nuolatinių barbarų puldinėjimų alinami britai buvo priversti atmesti Romos įstatymus ir gyventi, kaip patys nori (Zos. 6.5.2).

Sunku pasakyti, kodėl tiksliai Britaniją paliko Klaudijus Konstantinas ir jo kariai. Galbūt tai buvo politinis, galbūt strateginis ėjimas. Konstantinas persikėlė į Galiją, stengdamasis išsaugoti vakarines provincijas (Zos. 6.3.3). Apie 405–406 m. alanai, vandalai ir svebai persikėlė per užšalusį Reiną ir pradėjo siaubti Vakarų Romos teritoriją (Zos. 6.5.2). Kadangi tuo metu imperijos vakarus valdęs Honorijus (Teodosijaus Didžiojo sūnus) niekaip neatsakė į barbarų atakas, Konstantinas ir kiti karvedžiai patys ėmėsi iniciatyvos.

Persikėlęs į Galiją Klaudijus Konstantinas sumąstė, kad tai puiki proga perimti imperijos valdžią į savo rankas ir pradėjo maištą (Zos. 6.2.2), pasiskelbdamas teisėtu Vakarų Romos valdovu. Honorijaus daliniai tuo metu stengėsi atstumti vizigotų atakas, persikėlusias jau į Apeninų pusiasalį. Pasinaudodamas proga Klaudijus Konstantinas prie savo „naujos imperijos“ prisijungė Ispaniją ir galiausiai 409 m., siekiant taikos ir stabilumo, Honorijus jį vainikavo bendraimperatoriumi.

Klaudijaus Konstantino kariniai veiksmai žemyninėje Europoje paliko Britaniją visiškai neapsaugotą. 408–409 m., nesulaukus jokio romėnų pastiprinimo, salą nusiaubė saksai. 409–410 m. britai jėga išvijo Klaudijaus Konstantino paliktus magistratus (Zos. 6.5.3). Tais pačiais metais, britams prašant imperatoriaus Honorijaus pagalbos, kovojant su barbarų antpuoliais, šis išleidorescriptum(lot. imperatoriaus įsaką). Jame imperatorius pataria civitates Britanni(lot. Romos Britanijos piliečiai) patiems rūpintis savo apsauga (Zos. 6.10.2). Tokį valdovo atsakymą dauguma istorikų ir politologų laiko oficialiu suvereniteto Britanijai suteikimu.

Dingo viskas, kas romėniška

Daugumą tyrėjų ir archeologų stebina faktas, kaip greitai V a. po Kr. pradžioje Britanijoje pradėjo nykti bet kokie ryšiai su Roma. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad dar po 402 m. salos nebepasiekė naujai kaldinamos romėniškos monetos (įdomiau yra tai, jog Britanijoje neatsirado jokių vietinių valiutos pakaitalų).

Buvo apleidžiamos ir prabangios romėniško stiliaus vilos, ėmė nykti didesnės gyvenvietės ir miestai. Archeologai pastebi, kad 420 m. Britanijoje beveik nebelieka miestų apraiškų, o Hadrijano siena ir karinės bazės palei ją virto vietinių genčių vadų stovyklomis. Trumpai tariant, romėnams išsikėlus iš Britanijos, vietiniai gyventojai nebematė prasmės naudoti monetas, statyti vilas, kurtis miestuose ar puošti namus mozaikomis.

O kas po to?

V a. po Kr. prasidėjo „britiškėjimo“ procesai. Vos romėnams pasitraukus ir pradėjus nykti romėniškam gyvenimo būdui, sparčiai plito vietinių gyventojų sukurtas aprangos, architektūros, keramikos stilius, keitėsi ir laidojimo papročiai.

Britanijoje gimęs vienuolis šv. Gildas (lot. Gildas Sapiens, t. y. Gildas Išmintingasis), kuris vėliau persikėlė į Bretanės regioną Prancūzijoje ir ten įkūrė Rhuys vienuolyną (dabar – Saint-Gildas-de-Rhuys), savo VI a. parašytame darbe De Excidio et Conquestu Britanniae (lt. Apie Britanijos sugriovimą ir užkariavimą) mano, kad visa tai lėmė saksų genčių įsiveržimas į salą. Visgi archeologai pastebi, kad gyvenimo būdo pokyčiai buvo itin drastiški ir tankiai paplitę, todėl tikėtina, jog tai buvo vietinių britų, o ne užkariautojų atvežti papročiai.

Tokie pokyčiai sparčiausiai vyko labiausiai romanizuotuose rytiniuose Britanijos regionuose. Vakarinėse salos žemėse V–VI a. prasidėjo sunkiai paaiškinami atvirkštiniai procesai. Niekad iki tol per daug romėnišku gyvenimo būdu nesidomėję gyventojai tuo laikotarpiu ėmė „romėniškėti“. Vakarinėse Britanijos dalyse vietiniai pradėjo kalti įrašus akmenyje, įsivežti vyną, naudoti romėnišką keramiką.

Vienas iš tyrėjų spėjimų, kodėl dalis britų taip pavėluotai susidomėjo romėniškumu, – krikščionybė. Gali būti, kad romėniškumas buvo tapatinamas su buvimu kataliku, oponuojant germanų įsibrovėliams.

 

© van der Rikliaus iliustracija