Žirgai, lenktynės ir Romos gatvių chuliganai

Kas siejo imperatorius Neroną ir Kaligulą? Ir kodėl Justinianas su žmona Teodora būtų aršiai nekentę jų abiejų? Nepaisant to, kad Neronas ir Kaligula buvo išprotėję egocentrikai, abu jie taip pat buvo ir užkietėję „žalieji“, o Rytų Romos imperatorius Justinianas su žmona Teodora priklausė priešiškai „mėlynųjų“ komandai.

„Žalieji“, „mėlynieji“, „baltieji“ ir „raudonieji“

Kalbame nevisai apie partijas. „Žalieji“ ir „mėlynieji“ buvo dvi daugiausiai žiūrovų palaikymo sulaukę žirgų lenktynių komandos, taip vadinamos, nes važnyčiotojai vilkėjo tokios spalvos tunikas. Be jų stadionus dar užpildydavo ir būriai priešiškų „raudonųjų“ bei „baltųjų“, tad po intensyvių žirgų lenktynių neretai aršesnė kova užvirdavo ne kur kitur, bet žiūrovų eilėse. Ir tai tęsėsi nuo maždaug Vėlyvosios respublikos laikų iki beveik XII a. po Kristaus.

Ši istorija skamba beveik kaip pasakojimai apie futbolo chuliganus, bet, tiesą sakant, kova tarp „žaliųjų“ ir „mėlynųjų“ Ankstyvųjų viduramžių Konstantinopolyje dažniau primindavo įtemptą veiksmo filmą. Sirgalių grupuotės beveik po kiekvienų varžybų pasklisdavo gatvėse, pradėdavo kruvinus susirėmimus, neretai – ir maištus visame mieste.

Varžybų įtaka kasdieniam Romos gyvenimui

Vežimų ar žirgų varžybos, remiantis romėnų legendomis, buvo pradėtos dar Romulo, kuris ir įkūrė miestą. Nepaisant to, archeologiniai kasinėjimai rodo, kad labiau tikėtina, jog romėnai šį reginį ir sportą „pasiskolino“ iš kaimynų etruskų, kurie šią idėją perėmė iš graikų. Nors graikų aristokratai tik finansuodavo vežimą ir vadeliotoją, galiausiai už tai susišluodami laimėtojų laurus, Ankstyvosios respublikos laikų romėnai mielai ir patys imdavosi dalyvauti varžybose.

Žirgų ir vežimų varžybos buvo itin populiarus sportas senovės Romoje. Istorikai skaičiuoja, kad Circus Maximus tikriausiai galėjo talpinti iki 150 tūkst. sirgalių. Sunku įsivaizduoti, kokį triukšmą sukeldavo sirgaliai, kai įtemptų varžybų pabaigoje „žaliųjų“ ar „mėlynųjų“ vežimas galiausiai aplenkdavo priešininkus ir pirmas pravažiuodavo meta (posūkio stulpą cirke).

Romos istorikė Elizabeth Rawson mano, kad dar maždaug V a. pr. Kr. pati respublika ėmė finansuoti žirgininkus, kad šie veistų tinkamiausius lenktynėms žirgus, ir maždaug šiuo pačiu metu tikriausiai atsirado jau minėtos sirgalių komandos. Skirtingų – raudonos, baltos, žalios arba mėlynos – spalvos tunikas vilkintys važnyčiotojai turėjo išsiskirti ir aiškiai parodyti, kurias miesto arklides atstovauja.

Turtulijonas III a. po Kr. rašo, kad iš pradžių buvo dvi komandos – „raudonieji“ ir „baltieji“. Visgi šiuolaikiniai istorikai spėja, kad daug senesnės buvo „žaliųjų“ ir „mėlynųjų“ komandos, atsiradusios kažkada maždaug galbūt netgi Respublikos pradžioje.

Visų keturių komandų sirgaliai, ypač „žaliųjų“ ir „mėlynųjų“, kurie ilgainiui tapo pagrindinėmis komandomis, panašu, buvo lygūs. Nėra aišku, ar susiskirstymas pagal komandas turėjo kokią nors politinę ar socialinę skirtį. Istorikai spėja, kad tikriausiai ne. Paprasčiausiai palaikantys „mėlynuosius“, save taip pat vadinantys „mėlynaisiais“, nemėgdavo „žaliųjų“ tikriausiai maždaug taip pat kaip užkietėję „Žalgirio“ fanai dabar nemėgsta „Lietuvos ryto“ ir jo sirgalių.

Žirgai ir politika

Panašu, kad Augustas, kuris niekuomet neišreiškė savo palaikymo kuriai nors vienai komandai, labai gerai suprato vežimų ir žirgų varžybų įtaką Romos liaudžiai. Galbūt todėl jis atnaujino ir išplėtė Circus maximus, o princepso ir šeimos vietas įkūrė geriausiai matomoje vietoje ant ilgų bendrų suolų, taip parodydamas „visų piliečių lygumą“. Galbūt todėl ir rūmus pradėjo statyti ne bet kurioje kitoje Romos vietoje, bet ant Palatino šlaito virš pat Circus maximus.

Netgi žlungant respublikai, kaip rašo E. Gibonas apie V a. po Kr. Romą, „romėnai vis dar laikė cirką savo namais, pagrindine šventykla ir visos respublikos židiniu.“ Tačiau Rytų Romoje ir jos sostinėje Konstantinopolyje situacija per laiką kiek pasikeitė. Komandų spalvos ten pradėjo reikšti priklausymą tam tikroms politinėms grupuotėms, o vėliau tokia tradicija perėjo į visą Europą ir Jungtines Valstijas, kur, pvz., raudona ir dabar laikoma Respublikonų partijos, o mėlyna – Demokratų partijos spalvomis.

Įkvėpimas ir dalinis šaltinis