Šunų kirpyklos, viešbučiai ir drabužiai. Dažnas šių laikų šuns šeimininkas savo augintinį laiko tikru šeimos nariu. Antikos gyventojai gyvūnams neskirdavo tiek dėmesio, tačiau juos mylėjo ne ką mažiau.
Naminius, ypač mažųjų veislių, šunis graikai kartais vadindavo τρόφιμοι (gr. trofimoi), o romėnai – alumna. Abu šie žodžiai reiškia auklėtinį arba augintinį. Nugaišę numylėtiniai būdavo laidojami pakelėse, ten pat, kur ir žmonės, o iš antkapinių įrašų, kuriuose šeimininkai stengdavosi parodyti, koks svarbus ir brangus jiems buvo augintinis, galime spėti, kad Antikos gyventojai savo augintinius dažnai laikydavo šeimos nariais.
Tiek romėnai, tiek graikai nebijojo lieti ašarų dėl prarasto ištikimo kompaniono. Peržvelgėme iki mūsų dienų išlikusias lotyniškas ir graikiškas inskripcijas ir pateikiame keletą jausmingiausių antkapinių įrašų, skirtų nugaišusiam augintiniui.
- „Nešdamas į tavo paskutinio poilsio vietą verkiu tiek pat, kiek džiaugiausi parsinešdamas tave savo rankose prieš penkiolika metų.“
- „Tu, kuris praeini šiuo keliu, jei pamatysi šį paminklą, meldžiu, nesijuok, nors tai ir šuns kapas. Dėl manęs buvo išlietos ašaros, kai šeimininko ranka ant manęs bėrė žemę.“
- „Mano akys ašarojo, mano šunyti, kai nešiau tave [į kapą]. Patrikai, daugiau niekada manęs tūkstantį kartų nebučiuosi. Daugiau nebūsi laimingas ant mano kelių. Liūdėdamas tave palaidojau ir to nusipelnei. Savo pašonėje paguldžiau tave marmuriniam kape. Buvai tarsi žmogus. Ak, [vargšas] aš! Kokio brangaus kompaniono netekau!“
- „Helenai, augintinei, neprilygstamai sielai, vertai pagyrų.“
- „Tai yra šuns vardu Steponas kapas, kuris nugaišo, dėl kurio Rodopė liejo ašaras ir palaidojo kaip žmogų. Aš esu šuo Steponas ir Rodopė man pastatė šį paminklą.“
- „Mija niekuomet nelojo be priežasties, o dabar jis tyli.“
- „Šis kapas sako, kad čia palaidotas baltas šuo iš Mleto, pats ištikimiausias Eumelo sargas. Kol buvo gyvas jį vadino Buliumi, bet dabar jo balsas įkalintas nakties tamsumoje.“
- „Isa dailesnė už Lesbijos numylėtą žvirblį, skaistesnė už balandėlio bučinius, saldesnė už šimtą mergelių, retesnė už turtingosios Indijos brangakmenius. Mieloji Isa yra Peblijaus augintinė. Kai ji inkščia, rodos, girdi žmogaus balsą.“
- „Nors guli negyvas šiame kape, tikiu, kad laukiniai žvėrys vis dar tavęs bijo, medžiokli Likai. Tavo narsą gerai pažįsta didis Pelijas ir puikioji Osa, ir vienišos Kitairono viršūnės.“