Teiginys, kad senovės graikai, vikingai ar kas nors kitas žinojo apie Naująjį Pasaulį dar prieš jį atrandant Kristupui Kolumbui, tikriausiai skamba keistai. Tačiau pastarąjį dešimtmetį vis atsiranda tyrėjų, kurie mano, kad egzistuoja gan patikimų įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti. Vis tik ar tikrai senovės graikai galėjo pirmieji atrasti Ameriką?
Graikas tyrėjas Ioannis Liritzis kartu su savo komanda, kurią sudaro astronomas Panagiota Preka-Papadema, filosofas Konstantinos Kalachanis, meteorologas Chris Tzanis ir informacinių technologijų specialistas Panagiotis Antonopoulos, mano, kad senovės graikų istorikas Plutarchas I–II a. po Kr. aprašė kelionę, kurios metu turėjo būti pasiekta Šiaurės Amerika.
Mokslininko manymu, Plutarcho veikale „Apie veidą, kuris matomas Mėnulyje“ randamas pasakojimas apie tolimą ir platų žemyną yra užuomina, kad senovės graikai buvo pirmieji atradę Naująjį Pasaulį. Tekste pasakojama, kad keliautojai į tą tolimą žemyną gali nuplaukti tik kartą per trisdešimt metų, kai Saturno planeta pasirodo Tauro žvaigždyne.
Plutarcho pasakojime taip pat minimas visiškas saulės užtemimas, kuris leido tyrėjams pabandyti nustatyti galimai įvykusios kelionės datą. Jų skaičiavimais graikų keliautojai, o tiksliau Plutarcho minimas Sula Kartaginietis, Šiaurės Ameriką galėjo pasiekti tikriausiai 56 m. po Kr., būtent tada, kai Saturnas pasirodė Tauro žvaigždyne ir sugrįžti atgal į Viduržemio jūrą maždaug 58 m. rudenį.
Tyrėjai savo hipotezę taip pat pagrindžia Plutarcho nurodomais geografiniais duomenimis. Pasak senovės graikų istoriko, tolimas žemynas plyti kažkur toli už mitinės Ogigijos salos, kuri yra kažkur penkių dienų plaukimo trirema atstumu į vakarus nuo Britanijos. Plutarchas taip pat mini, kad į naująjį žemyną graikų keliautojai išsilaipino įlankoje, kuri tikriausiai atitiktų Šv. Lauryno įlanką šių dienų Kanadoje.
Visa ši teorija remiasi ne tik Plutarcho tekstu, bet ir žiniomis apie itin pažangią helenistinio laikotarpio astronomiją. Gebėdami gan tiksliai nustatyti planetų judėjimo konfigūracijas, senovės graikai būtų galėję laisvai naviguoti daug toliau už Gibraltaro. Vienas iš žinomiausių pažangios to laikotarpio astronomijos įrodymų yra ir vadinamasis Antikiteros mechanizmas, kuris padėjo mechaniškai apskaičiuoti planetų judėjimą žvaigždžių atžvilgiu, Saulės užtemimus ir mėnulio fazes.
Kitas graikų-kanadiečių tyrėjas Minas Tsikritsis, remdamasis tuo pačiu Plutarcho tekstu ir naudodamasis kompiuteriniais modeliais, taip pat iškėlė panašią teoriją, kad graikai galėjo žinoti jūrų kelią į žemyną, esantį trys salos į šiaurės vakarus nuo Britanijos. Jo manymu senovės graikai apie Šiaurės Ameriką žinojo tikriausiai dar seniau ir nustojo vykdyti tokias keliones kažkada jau romėnų įsigalėjimo aplink Viduržemio jūrą laikotarpiu.
Žinoma, dauguma archeologų ir istorikų dalinai arba visiškai atmeta bet kokias teorijas, kad senovės graikai triremomis galėjo pasiekti Šiaurės Ameriką. Pavyzdžiui, Lundo universiteto Švedijoje povandeninės archeologijos tyrėjas Brendan Foley teigia, kad senovės graikai neturėjo nei žinių, nei technologijų perplaukti audringą Atlanto vandenyną. Kiti tyrėjai tokią hipotezė atmeta dar ir dėl to, kad Plutarcho teksto nelaiko patikimu geografiniu šaltiniu. Veikale graikų istorikas perpasakoja ne vieną mitą, o aprašydamas šį tolimą žemyną jis teigia, kad jame gyveno daugiausiai graikai, kurie garbino Heraklį ir Kroną. Tolimas žemynas šiame pasakojime pasitarnauja kaip mitinė vieta, kurioje yra kalinamas dievas Kronas. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad Plutarcho traktatas yra skirtas ne geografijai, o mėnuliui, jo prigimčiai ir paskirčiai.