Arnoldas Kazimierėnas
DZEUSO STATULA OLIMPIJOJE STOVĖJO APIE 885 METUS
Dzeuso statula Olimpijoje yra vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europoje. Nė viena Heladės šventykla graikams neatrodė verta stebuklo vardo, tačiau Olimpijoje pastatyta Dzeuso statula to nusipelnė. Anot mitų, būtent čia Dzeusas nugalėjo savo tėvą Kroną. Tam įvykiui atminti būdavo rengiamos Olimpinės žaidynės, prasidėdavusios aukojimu Dzeusui.
Feidijo šedevras
Šventykla buvo statoma maždaug 470–457 m. pr. Kr. Aplink ją žaliavo šventoji giraitė. Pausanijas, lankęsis šventykloje II a. nurodo, kad jos aukštis buvo apie 21 m, plotis – 29 m, o ilgis – apie 70 m. Stogo čerpės buvo padarytos iš tokio plono marmuro, kad dienos šviesa galėjo prasiskverbti į šventyklos vidų.
Šventyklos viduje buvo patalpinta Dzeuso statula, kurią sukūrė vienas garsiausių Antikos skulptorių – Feidijas (apie 345 m. pr. Kr.). Jis jau buvo pagarsėjęs atėnių statulomis, kurių viena stovėjo Atėnų Partenone, kita išorėje – tarp Akropolio ir Propilajų vartų.
Plutarchas pasakoja, kad Feidijas nukentėjo nuo gero bičiulio Periklio politinių priešų. Šie jį apkaltino pasisavinus dalį aukso ir dramblio kaulo, kuris buvo skirtas Atėnės statulos puošybai. Feidijas, nuėmęs ir pasvėręs visus papuošimus, įrodė savo nekaltumą, tačiau vėliau buvo apkaltintas nepagarba dievams, nes ant Atėnės skydo pavaizdavo save ir Periklį. Dėl to buvo įkalintas, tačiau, kaip teigia legenda, Elidės gyventojai sumokėjo užstatą ir atsikvietė jį į Olimpiją, kad šis sukurtų garsiąją Dzeuso skulptūrą.
Įspūdingas aukso ir dramlio kaulo kūrinys
Statula buvo tokia didelė, kad užėmė pusę pastato pločio. Strabonas rašė, kad Dzeusas buvo pavaizduotas sėdintis soste, o šis beveik siekė šventyklos lubas. Todėl jei Dzeusas būtų atsistojęs, būtų nukėlęs šventyklos stogą. Pausanijas aprašė ir statulos išvaizdą: ji buvo padirbdinta iš medžio, tačiau Dzeuso oda buvo iš dramblio kaulo plokščių, o drabužiai – aukso. Ant jo galvos buvo vainikas, imituojantis alyvmedžio šakeles. Dešinėje rankoje dievas laikė deivę Nikę, kuri taip pat buvo iš aukso ir dramblio kaulo. Kairėje rankoje Dzeusas laikė skeptrą, kuris buvo papuoštas įvairiais metalais, o ant viršaus tupėjo erelis. Sandalai taip pat buvo auksiniai, o drabužiai išpuošti gyvūnų ir lelijų atvaizdais.
Kaip rašo Pausanijas, sostas buvo padabintas auksu ir brangakmeniais, juodmedžiu bei dramblio kaulu, ištapytas įvairiais atvaizdais. Ant sosto kojų buvo nutapytos šokančios Nikės, ant priekinių kojų pavaizduoti tėbiečiai vaikai, pagrobti Sfingės, o po ja – Apolonas ir Artemidė, šaudantys į Niobės vaikus. Tarp kėdės kojų buvo įtaisyti skersiniai, išpuošti figūromis, galbūt imtynių nugalėtojų atvaizdais. Ant kitų skersinių pavaizduota Heraklio kova su amazonėmis, jam padedantis Tesėjas.
Po sostu nebuvo galima paeiti, kaip kai kuriose kitose šventyklose. Tam buvo įrengti atitvarai, išpuošti mitologinėmis scenomis: Atlantas, laikantis pasaulį ir Heraklis, pasiruošęs perimti tą naštą; Tesėjas ir Peiritojas; Heraklio kova su Nemėjos liūtu; Ajanto nusikaltimas prieš Kasandrą ir daugelis kitų scenų.
Sosto viršuje, virš Dzeuso galvos buvo pavaizduotos trys Charitės ir metų laikų personifikacijos. Po Dzeuso kojomis buvo suolelis, išpuoštas auksiniais liūtais ir Tesėjo kova su amazonėmis. Postamentas, ant kurio stovėjo statula, buvo papuoštas Saulės ir Mėnulio, Dzeuso ir Heros, Hermio, Eroto ir Afroditės, Apolono ir Artemidės, Atėnės ir Heraklio, Amfitritės bei Poseidono atvaizdais.
Pausanijas pasakoja, kaip Feidijas, baigęs statulą, kreipėsi į patį Dzeusą patvirtinimo, kad darbas šiam patinka. Staiga, tarsi pritarimo ženklas, į vietą priešais statulą trinktelėjo žaibas. Pausanijas sako, kad ir jo apsilankymo metu tą vietą žymėjo bronzinė urna. Grindys priešais statulą buvo iš juodo akmens, o ten įrengta aliejaus talpykla, kuri apsaugodavo dramblio kaulo plokšteles nuo drėgno Elidės klimato.
Statula gal dingo, gal sudegė
Statula žavėjosi ir kiti autoriai. Romos istorikas Livijus nurodo, kad Romos generolas Emilijus Paulas, pamatęs statulą buvo taip paveiktas, tarsi išvydęs patį dievą. Graikų oratorius Chrisostomas teigė, kad vos vienas žvilgsnis į šią statulą leido žmogui užmiršti visus žemiškus rūpesčius. Svetonijus aprašė, kad Kaligula buvo įsakęs atgabenti Dzeuso skulptūrą į Romą, kur jo galva būtų pakeista paties imperatoriaus galva. Kitoje vietoje Svetonijus pasakoja, kad prieš pat Kaligulos savižudybę Dzeuso Olimpiečio statula staiga pratrūko kvatotis, pastoliai aplink ją ėmė drebėti, o darbininkai išsilakstė kas sau.
391 m. Romos imperatorius Teodosijus I uždraudė pagoniškus kultus ir uždarė šventyklas. Sakoma, kad statula buvo pergabenta į Konstantinopolį, o ten pražuvo 425 m. gaisre. Kita nuomonė teigia, kad statula sudegė pačioje šventykloje, kurią gaisras nuniokojo 425 metais. Kaip bebūtų, statulos dingo, tačiau išliko jos aprašymai ir atvaizdai gausybėje monetų. 426 metais Teodosijus II, veikdamas prieš pagonis, įsakė sunaikinti ir pačią Olimpijos Dzeuso šventyklą.
© Budget Direct Travel Insurance vaizdinė rekonstrukcija