Apolono siųstas maras devynias dienas siaubė graikų stovyklą Trojos karo metu. Tukididas mini, kad antraisiais Peloponeso karo metais Atėnus nusiaubė maras. III amžiuje Romos imperiją traumavo Kiprijono maras, per dieną nusinešdavęs po 5000 gyvybių. Ligų epidemijos yra neatsiejama žmonijos istorijos dalis, tad – ar galime kažko pasimokyti iš antikinės istorijos, susidūrę su naujos pandemijos grėsme?
Daugiausiai žinių apie Romą ir jos apylinkes respublikos laikotarpiu siaubusias epidemijas galime rasti dviejų istorikų darbuose: Tito Livijaus veikale Ab Urbe condita (lot. „Nuo miesto įkūrimo“) ir mažai žinomo Julijaus Obsekvencijaus traktate De prodigiis (lot. „Apie pranašingus ženklus“). Ne kartą kilus naujai ligų epidemijai buvo nuspręsta atsakymo ieškoti Sibilės pranašysčių knygose. 399 m. pr. Kr. (Livijus V.13) pirmąkart surengtas lektisternijaus (lot. lectisternium) aukojimas, kurio metu dievų statulos buvo dedamos ant gultų prie valgiais apkrauto stalo atviroje vietoje.
Po šimto metų prasidėjus dar vienai epidemijai, Sibilės knygos davė atsakymą, kad viešo aukojimo neužteks. Aventino kalvos papėdėje buvo pastatyta Veneros Maloningosios (lot. Venus Obsequens) šventykla (Livijus X.31), o po dvejų metų nuspręsta iš Epidauro atgabenti dievo Asklepijaus kultą (Livijus X.47).
Kasijus Dionas, Tacitas ir Svetonijus taip pat aprašo dar bent septynis epidemijos atvejus, apėmusius visą ar dalį Romos imperijos, tačiau labiausiai į istoriją įėjo Markui Aurelijui ir Lucijui Verui valdant prasidėjusi raupų epidemija. 165 m., Romos kariuomenei grįžtant iš Artimųjų Rytų, kartu su ja po visą imperiją pasklido liga, pražudžiusi maždaug ketvirtadalį Romos imperijos gyventojų ir galbūt netgi imperatorių. 169 m. dėl ligos mirė Marko Aurelijaus bendravaldovas Lucijus Veras, todėl ši epidemija dažnai vadinama Antoninų maru.
Praėjus keleriems metams po epidemijos pradžios, jai išplitus po Germaniją, Galiją ir pasiekus Italijos pusiasalį, Markas Aurelijus ir Lucijus Veras pakvietė graiką gydytoją Galeną, kuris stebėjo sergančius ir Methodus Medendi (lot. „Gydymo būdas“) aprašė ne tik ligos simptomus, bet ir gydymo būdus. Galenas rekomendavo ligonio izoliaciją, kūno stiprinimą, drėgną jūros orą ir ypač Stabijų karvių pieną.
Nepaisant Galeno patarimų, Romos legionai nuolat judėjo, gindami didžiulės imperijos sienas. Mesopotamijoje prasidėjusi liga kartu su kareiviais pasiekė šiaurines Romos sienas ir pasklido Germanijoje bei Galijoje, kol galiausiai pasiekė Šiaurės Italijos miestą Akvilėją, o iš ten pasklido į pietus link Romos. Iš Amžinojo miesto jūrų ir sausumos keliais užkratas po truputį pasklido po visą imperijos teritoriją.
Skaudi patirtis ir daugybė istorinių šaltinių neleido pasimokyti ir po mažiau nei šimto metų imperijai smogė dar vienas pandeminis ligos protrūkis, vadinamas Kartaginos vyskupo Šv. Kiprijono vardu. Kaip rašo Poncijus Diakonas Vita Cypriani (lot. Kiprijono gyvenimas), tąkart liga pasiekė kiekvieną namą: „visi bandė pabėgti nuo užkrato pasmerkdami savo draugus“. Šaltiniuose rašoma, kad per dieną vien Romoje mirdavo po penkis tūkstančius žmonių.
Verta prisiminti perfrazuotą Tukidido mintį, kad istorija mėgsta kartotis. Vis tik pavyzdžiai iš senovės Romos taip pat parodo, kad istorijos balsas dažnai būna praklausomas. Šiais laikais Stabijai Neapolio įlankoje, netoli Vezuvijaus ugnikalnio negarsėja pieno pramone, tačiau kiti Galeno patarimai gali pasitarnauti, užkertant kelią naujų ligų plitimui.