Arnoldas Kazimierėnas
Vengrijos viduryje mažiausiai tikiesi, kad tave lietuviškai pasveikins romėnas. Po to, kai romėnišku laivu atplaukėme į Matrikos limą, kur mus pasitiko X Gamina legiono kariai, ir kai jiems aprodėme savo laivą, belipant į krantą iš už nugaros išgirdau lietuviškus žodžius: „laba diena“. Atsisukęs pasisveikinau ir taip susipažinau su Kvintu Valerijumi Apru (Quintus Valerius Aper), dešimtojo legiono Pirmosios Kohortos centurionu. Jis dar pridūrė: „nors su Lietuva bendradarbiauju jau 20 metų, tačiau lietuviškai moku tik pasisveikinti ir pasakyti: „geriausia iki: žiūrėti ant dangtelio“; jei perki Norfos žirnelius, tai žinok, kad tai mano žirneliai“.
Negalėjau nepasinaudoti proga, todėl susitarėme su Kvintu, kad kitą dieną aplankysiu juos legiono stovykloje, kur jis plačiau papasakos apie savo legiono istoriją bei veiklą. Į Lietuvą atėjus žiemai, kviečiu visus paskaityti mūsų pokalbį, įvykusį vieną saulėtą rugpjūčio popietę Žemutinėje Panonijoje.
Pirmiausia papasakokite apie savo legioną, kada jis buvo įkurtas, kaip prie jo prisijungėte Jūs?
Visi mūsų grupės nariai yra tikri entuziastai, įsitraukę į romėnų laikotarpį. Mūsų įkūrėjas šį gyvosios istorijos klubą įsteigė, manau, maždaug prieš 15 metų. Pradžioje jis stebėjo kitus Vengrijos klubus, kurių tuo metu nebuvo tiek jau daug. Vienas seniausių ir didžiausių buvo Sombatėjuje, senovėje vadintu Savarija, tai buvo Legio XV Appolinaris. Jie iš esmės bandė rekonstruoti laikotarpį, kai romėnai buvo apsistoję dabartinės Vengrijos teritorijoje. Mūsų legiono įkūrėjas juos stebėjo, lankydavo ir galiausiai norėjo prie jų prisijungti, tačiau šis klubas buvo gana toli – Sombatėjus, arba Savarija, yra nutolęs nuo Budapešto, arba Akvinko, apie 300 km. Kartą žmona jam pasakė: „gerai, jei nori – pats įkurk savo klubą“. Mes manome, kad ji tuo metu tik juokavo, bet mūsų įkūrėjas tai priėmė rimtai. Pirmiausia jis pasidirbino karinę vėliavą (vexillum).
Taigi vėliava, kurią dabar matome jūsų stovykloje, yra ta pati pirmoji?
Taip, tai vis dar ta pati, originali vėliava. Jis įkūrė šią grupę kartu su sūnumi, kuris legiono veikloje nebedalyvauja, nes nebuvo tiek pasišventęs šiai veiklai. Pradžioje jie lankė kitus gyvosios istorijos klubus, įvairias šventes. Mano paties sūnus nuo ankstyvos jaunystės buvo labai susidomėjęs romėniškuoju laikotarpiu, ypatingai – Romos karyba. Taigi mes juos aplankėme ir paklausėme, ar galėtume prisijungti, kaip jie organizuoja savo veiklą. Mums pasakė, kad galime prisijungti prie jų ir klubo narių skaičius išaugo 100 procentų, nes prie anų dviejų įkūrėjų prisijungėme mudu su sūnumi (juokiasi). Vėliau atsirado dar keletas naujų narių ir mes atsiskyrėme nuo ano klubo.
Kiek narių turite šiuo metu savo klube?
Labai sunku atsakyti. Mūsų Facebook grupėje turime 13 narių, bet į renginius susirenka 6–8 karių. Visų pirma mus paveikė kovido periodas, per kurį keletas narių pasitraukė, tačiau keli ir prisijungė. Manau šiuo metu turime apie 8 aktyvius narius. Pavyzdžiui, šiandien – darbo diena, kai kuriems nariams sunku atsiprašyti iš darbų, todėl dabar esame tik penkiese.
Kiek šiuo metu romėniškų gyvosios istorijos klubų yra Vengrijoje?
Ankstyvojo periodo ir I–II amžiaus po Kr., kuris yra populiariausias, klubų yra 4 ar 5. Populiariausias, nes šis laikotarpis dažniausiai vaizduojamas filmuose, mene ir kitur, dar ir todėl, kad tai buvo Romos imperijos aukso amžius, o romėnų kariai atrodė gražiausiai ir geriausiai. Pastovūs klubai yra: Legio XV Apollinaris Savarijoje, mūsų klubas Legio X Gemina, Legio I Adiutrix, ir ketvirtasis – cohors carpatica, kuris Antikoje realiai neegzistavo. Nepaisant sugalvoto pavadinimo, jie yra labai kieti – savo tunikas jie pasigaminę patys iš tikros vilnos ar lino. Jie stengiasi viską daryti taip autentiškai, kaip tik įmanoma. Mes, vienok, stengiamės, kad daiktai atrodytų autentiški, bet medžiagos ne visada būna autentiškos, kartais panaudojame poliesterį ar pan. Nuklystant šiek tiek į šalį, tunika, kurią dabar dėvi mano sūnus, yra iš lino, kurį pirkau Lietuvoje, Vilniaus senamiestyje, Stiklių gatvėje.
Taigi yra šie keturi klubai, atkuriantys ankstyvąjį Romos imperijos laikotarpį. Vėlyvosios Romos imperijos laikus atkuria vienas rimtas klubas – Legio Leonum Valentiniani. Jie įsikūrę netoli Budapešto. Taip pat minėtas Legio I Adiutrix, kuris iš esmės yra ankstyvojo laikotarpio grupė, taip pat turi atskirą sekciją, skirtą vėlyvajam Romos periodui. Kartais visas klubas gali persirengti vėlyvojo laikotarpio apranga. Taigi jie gali prisitaikyti priklausomai nuo renginio.
Kiek romėniškų renginių turite per metus?
Sunku atsakyti. Ikikovidinėje eroje būdavo nuo septynių iki devynių renginių per metus. Yra keletas pagrindinių, kasmetinių renginių, pavyzdžiui, Floralia, vykstanti gegužės ar birželio mėnesį Akvinke arba Gorsijuje. Tačiau yra ir mažesnių festivalių, vykstančių mažesniuose miesteliuose, turinčiuose romėniško paveldo. Mūsų ten prašoma atlikti kokią nors ceremoniją, bet tokie renginiai nėra pastovūs. Mes taip pat atliekame tam tikrą pedagoginę misiją: kai kurios mokyklos prašo pravesti istorines pamokas, kurių metu trumpai supažindiname su Romos imperija, karine ekipuote, ginklais. Po to, žinoma, mokiniai užduoda klausimus. Mes visada paliekame laiko, kad mokiniai galėtų prisiliesti prie mūsų ekipuotės, pajusti, kiek sveria romėniškas kardas ar skydas. Vasaros metu lankome vaikų stovyklas, daugiausiai tas, kurios yra dedikuotos istorijos pažinimui, ypač – Romos istorijai.
Ar tenka su savo istorijos klubu lankytis ir kitose šalyse?
Dėl sudėtingos logistikos sunku išvykti į kitas šalis, tačiau mes reguliariai lankomės Austrijoje, šiais metais taip pat ten keliausime rugsėjo pradžioje. Ten kasmet vyksta karinis žygis su pilna ekipuote. Jį organizuoja Austrijos kariuomenė. Mes sudalyvaujame atidarymo ceremonijoje, o po to su lengva romėniška apranga leidžiamės į 22, o kartais į 40 km žygį. Šie žygiai vyksta Karnunte (tarp Vienos ir Bratislavos – aut. past.).
Ar tarp šių gyvosios romėnų istorijos klubų Vengrijoje yra kokia nors konkurencija, ar jūs tiesiog esate pasiskirstę savo „įtakos zonomis“?
Aš nemanau, jog būtų galima teigti, kad tarp mūsų yra kokia nors konkurencija. Jei skirtingi mūsų klubai susitinka, visada paspaudžiame vieni kitam rankas, aptariame įvairius dalykus. Tačiau vėliau stebėdami juos feisbuke, aišku tarpusavyje padiskutuojame, kad „ši lorica segmentata ne to laikotarpio“ ar „ana raudona spalva per blyški, turėtų būti labiau purpurinė“ ir pan. Bet aš manau, kad tokios diskusijos yra normalu.
O kaip būna renginiuose?
Renginiuose kiekvienas klubas turi savo stovyklą. Yra tokių renginių, kur susirenka beveik visi klubai. Labai smagu susirinkti draugėn, kai būna 30–40 karių, ir mes galime išbandyti romėniškas rikiuotes, kurių neįmanoma padaryti būnant, pavyzdžiui, aštuoniese. Būna labai įdomu, tačiau tai nutinka tik kartą ar du per metus. Dar įdomu tai, kad yra žinomos vos kelios karinės komandos lotyniškai, daugiausiai iš vėlyvojo Romos periodo, ir todėl kiekvienas klubas karines komandas pasirenkama pagal save. Pavyzdžiui, mes naudojame visiškai kitokią terminologiją nei kitos grupės. Kartais apie tai diskutuojame, kažką pasiimame iš vienur, kažką – iš kitur. Daugelis vengriškų gyvosios istorijos klubų perėmė lotyniškas komandas iš kitų Vakarų Europos klubų, kadangi Vakaruose šie klubai įsisteigė 15–20 metų anksčiau. Čia, Vengrijoje, klubai pradėjo kurtis tik po-sovietinėje eroje, devyniasdešimtųjų pabaigoje. Kiek žinau, pirmasis rimtas gyvosios istorijos klubas Vakaruose buvo The Ermine Street Guard, įsikūręs Britanijoje apie 70-tuosius metus. Aštuoniasdešimtaisiais keli klubai įsikūrė Jungtinėse Valstijose, o kai internetas tapo visuotinai prieinamas, galima buvo pasisemti įvairios informacijos tai iš vienur, tai iš kitur. Tokiu būdu klubų radosi ir Vengrijoje.
Norėjau paklausti apie ginkluotę, kaip jūs sugalvojate kokiu būdu ją pasigaminti, ar žvalgotės į kitus klubus?
Taip, pradedant žiūrime, kaip juos daro kiti klubai. Taip pat eksperimentuojame ir patys. Kai gaminomės lorica segmentata, bandėme milimetro storio plieno skardą, taip pat pusantro bei dviejų milimetrų. Bandome užsiimti eksperimentine archeologija, o mano sūnus yra geriausiai pasikaustęs šioje srityje.
Ar visą įrangą ir ekipuotę gaminate visi kartu, ar turite šios srities amatininkų?
Iš dalies ir taip, ir taip. Vieni iš mūsų labiau specializuojasi gaminti caligae, romėniškus kareivių batus, kiti gamina dar kitus dalykus. Yra toks filmas The Eagle, jis buvo filmuotas čia, Vengrijoje, netoli Budapešto, o filmo kūrėjai samdė vietinius Vengrijos amatininkus pagaminti įvairius rekvizitus iš odos ar metalo. Mūsų vadovas, kuris lorica segmentata padirbino kartu su savo draugu, kažkokiu būdu susirado šiuos amatininkus ir paprašė, kad jie kai ką pagamintų ir mūsų klubui. Pavyzdžiui, mano sūnaus diržas – ornamentai yra lygiai tokie patys, kokie minėtame filme buvo pas centurioną. Mums šį diržą padirbo dar prieš filmo išleidimą, todėl amatininkas prašė jo niekam nerodyti, iki filmas pasirodys.
Ar turite planų pasigaminti ką nors daugiau, nei turite dabar?
Taip, vienas didžiausių planų – pasigaminti vadinamąją centuriono palapinę. Ji yra 6 x 6 metrų dydžio ir tai būtų tikra palapinė, nes ką turime dabar, tai tik priedanga nuo saulės. Šiuo metu stovykloje dar turime pavyzdį, kaip turėjo atrodyti contubernium palapinė. Taip pat norėtume pasigaminti skorpioną. Kiti klubai tokį turi, neturėtų būti sunku pasigaminti ir mums. Tačiau savo tarpe neturime žmogaus su inžineriniais polinkiais. Jei man kas ir duotų pakankamai medienos bei įrankių, aš negalėčiau jo pagaminti, kadangi nesu inžinierius. Tikimės, artimiausiu metu mes tai vis tiek padarysime. Bet dabar pagrindinis tikslas – pasisiūdinti palapinę.
Minėjote, kad šiame klube atsidūrėte dėl savo sūnaus. Gal galite papasakoti plačiau, kuo užsiimate gyvenime, kaip tai suderinate su klubo veikla?
Aš užsiimu prekyba – pardavinėju šviežią maistą ir daržoves, daugiausiai į Lietuvą. Štai kaip užsidirbu gyvenimui, o istorija kaip čia patekau – gana įdomi. Mano sūnus, manau jam tada buvo 5 ar 6 metai, dar net ne mokyklinio amžiaus, ėmė žaisti kompiuterinį žaidimą, kuriame reikėjo statyti senovinį miestą, manau, kad tai buvo žaidimas Ceasar III. Taip jis labai susidomėjo šiuo laikotarpiu, ėmė pirkti vaikiškas knygas apie romėnų laikus ir aš prisiminiau, jog ir pats vaikystėje domėjausi šiuo laikotarpiu, kuris laikui bėgant prigeso. Kitas mano sūnus buvo susidomėjęs sportinėmis mašinomis, dabar domisi lėktuvais – interesai kinta, tačiau pirmajam sūnui susidomėjimas neišblėso, todėl kai jam suėjo 12–13 metų, aplankėme keletą istorijos klubų ir jis panoro prie jų prisijungti. Žinoma, jis buvo per jaunas prisijungti vienas, todėl jam pasakiau: „gerai, aš būsiu kartu, bet aš neketinu persirenginėti romėniškai, tiesiog fotografuosiu ir pan.“ Taip pat pasakiau ir klubui, kad jiems bus naudinga, jog kažkas, ne narys, galėtų fotografuoti ir pan. Jau antrą valandą kažkas pasiūlė: „pasimatuok tuniką, gal patiks“. Ir taip po dviejų ar trijų susitikimų vienas iš klubo narių pasakė: „žiūrėk, tu turi būti mūsų centurionas, kadangi esi aukštas ir puikiai atrodytum kaip centurionas“. Taip viskas ir prasidėjo.
Ačiū už pokalbį.
