Tikriausiai visi girdėjo apie graiką Hipokratą ir jam priskiriamą priesaiką, kurią, prieš pradedant praktiką, duoda kiekvienas šių dienų gydytojas. Ne be reikalo šis graikas iš Koso salos yra laikomas Vakarų medicinos tėvu – jis pirmasis atskyrė gydymą nuo religinės praktikos ir pradėjo savo pacientams taikyti tam tikrais tyrimais ar pastebėjimais pagrįstus gydymo metodus.
Liga – dievų bausmė?
Graikų pasaulyje dauguma ligų buvo laikomos siųstomis dievų – prisiminkime, kad ir Homero epus, kur Apolonas strėlėmis siunčia marą achajų stovyklai. Pagrindinis su medicinine praktika ir gydymu siejamas dievas buvo jau minėtasis Apolonas. Jo pagalbininkas – sūnus Asklepijus (romėniškas Eskulapijus) galiausiai „perėmė“ daugumą tėvo darbų ir pats turėjo jam padedančius penkis sūnus ir tris dukras – tarp kurių ir Higėja, švaros dievybė, iš kurios vardo kildinamas žodis higiena.
Susirgę žmonės atvykdavo į Asklepijaus šventyklą ir aukodavo dievybei, prašydami pasveikti. Žyniai-gydytojai tuomet įvairiais užkalbėjimais ir maginiais ritualais stengdavosi išvyti ligą iš sergančiojo. Dėl tokios pusiau religinės gydymo praktikos, gydytojai burdavosi į tam tikras žynių-gydytojų gildijas, o pati profesija būdavo perduodama iš kartos į kartą.
Hipokratas pakeitė medicinos supratimą
Šiame religiniame kontekste itin svarbi tapo mums žinomo gydytojo Hipokrato (460–375 m. pr. Kr.) veikla. Jis pirmasis, bent jau kiek žinome iš šaltinių, atskyrė gydymą nuo religinių praktikų. Hipokratas suprato, kad ligos nebūtinai yra dievų pykčio išraiška, bet yra sukeliamos įvairių aplinkos veiksnių.
Savo gydymo praktikas Hipokratas grindė pacientų stebėjimu ir tam tikrais eksperimentais, nes žmonių kūnų skrodimas senovės Graikijoje buvo laikytas tabu. Pasak Hipokrato, kiekvienas pacientas patirdavo tam tikrą vidinę krizę, kai grumdavosi žmogus ir liga. Net ir pasveikus liga vis vien galėjo „keršyti“ ir taip prasidėdavo nauja krizė. Būtent dėl to esminis hipokratiško gydymo elementas – lovos rėžimas, turėjęs sutvirtinti pacientą kovoje su liga.
Kitas svarbus Hipokrato medicininių teorijų aspektas – keturi kūniški skysčiai (kraujas, tulžis, juodoji tulžis ir gleivės). Visi jie greitai buvo sutapatinti su keturiais elementais (atitinkamai – oras, ugnis, žemė ir vanduo) ir pastebėtos dvi priešingų narių poros – sausa-šlapia, karšta-šalta. Šią keturių skysčių teoriją II a. po Kr. toliau tobulino asmeninis imperatoriaus Marko Aurelijaus gydytojas Galenas, teigdamas, kad liga gali atsirasti dėl pakitusios keturių kūno skysčių pusiausvyros.
Skysčiai lėmė ir žmogaus nuotaiką
Pagal šią Galeno teoriją, pasikeitus vidinių kūno skysčių pusiausvyrai, gali pakisti ne tik fizinė savijauta, prasidėti liga, bet ir nuotaika. Oro elementas buvo siejamas su krauju, kuris, kaip manė Antikos gydytojai, buvo „gaminamas“ kepenyse. Kraujo (lot. sanguis) elementui pradėjus dominuoti žmogaus kūne, individas tapdavo sangviniku – laimingu ir optimistišku, kitaip tariant, lengvu kaip oras.
Ugnies elementas buvo siejamas su tulžimi (gr. χολή [chole]), o tulžies perteklius kūne darė žmogų cholerišku – susierzinusiu ir piktu. Kiek kitaip veikė juodoji tulžis (gr. μέλαν χολή [melan chole]), kuri graikų manymu atsirasdavo blužnyje. Kadangi juodoji tulžis atitiko žemės elementą, jos perteklius žmogaus kūne lemdavo apsunkusią – melancholišką – nuotaiką.
Ketvirtasis kūno skystis – gleivės (gr. φλέγμα [flegma]), rasdavosi smegenyse ir tokių gleivių perteklius sukeldavo žmogaus sulėtėjimą ir tam tikrą sustingimą, tarsi viską būtų užliejęs vanduo. Taip žmogus tapdavo flegmatiškas – lėtas, o norint grąžinti normalią gleivių ar kitų kūno skysčių pusiausvyrą, graikų gydytojai imdavosi atitinkamų priemonių – sukeldavo vėmimą, atlaisvindavo pacientų vidurius arba skatindavo kūno skysčių išskyrimą šlapinantis. Jei ligos ar sunegalavimo priežastimi buvo laikomas kraujo perteklius, tuomet gydytojai nuleisdavo paciento kraują.
Žaizdas valydavo vynu
Tokios kraujo nuleidimo ar daug didesnės – mūšių bei sporto traumų – žaizdos būdavo pirmiausia valomos ne kuo kitu, o vynu! To priežastis paprasta – vanduo laikytas ne itin švariu ir galinčiu sukelti infekciją. Didesnės žaizdos būdavo išvalomos ir tuomet kraujavimas stabdomas tvarsčiais, užveržimais arba jas prideginant, kaip rašo Hipokratas: „ko nepagydo medicinos menas, pagydys peilis; ko nepagydys peilis, sutvarkys ugnis; jei ir liepsna neveiksni, reikia laikyti, kad žaizda nebepagydoma.“
Ortopedinės procedūros, pvz., lūžus kaului, buvo kiek suprantamesnės šiuolaikinei medicinai – pacientas būdavo paguldomas tokia pozicija, kad atsipalaiduotų raumenys prie lūžusio kaulo ir jis galėtų greičiau sugyti. Išnirusius sąnarius atgal įstatydavo iš esmės taip pat kaip tai daro ir mūsų laikų gydytojai. Taigi nors dalis gydymo būdų stipriai pasikeitė, bet kai kurie metodai išliko nepakitę net daugiau nei du tūkstančius metų.
Gydydavo žolelėmis ir augalais
Lengvesni negalavimai būdavo gydomi dažniausiai naudojant bulvinių šeimos augalus: vaistinę mandragorą, šunvyšnę, taip pat dėmėtąją maudą, kurios tinktūros turėdamas mirti išgėrė ir Sokratas. Dažnai į pagalbą gydytojai pasitelkdavo įvairius ne tokių nuodingų žolelių kaip mauda ar šunvyšnė nuovirus, bet vaistines žoleles: ramunėles, anyžius, rozmariną arba kmynus.
Romėnai gydytojus laikė nereikalingais
Viskas šiek tiek pasikeitė Viduržemio jūros baseiną užvaldžius romėniškam gyvenimo būdui. Nors pastarieji buvo puikūs logistikos ekspertai ir intensyviai stengėsi rūpintis visuomenės higiena – grynas geriamasis vanduo, atkeliaujantis akvedukais, kanalizacijos sistema, termos, viešieji tualetai ir pan., – gydytojai Romoje buvo vertinami gan prastai.
Tai lėmė romėniškas mąstymas, kad kiekvienas žmogus turėjo rūpintis savo kūnu ir savijauta, o gydytojai dažnai laikyti tam tikrais liaudies medicinos ir šarlatanizmo atstovais – pvz., rūstusis Katonas Vyresnysis savo sūnui uždraudė kreiptis į gydytojus.
Tačiau romėnai itin rūpinosi bendra visuomenės higiena – statė akvedukus, kuriais iš kalnų ar šaltinių į miestus atitekėdavo tyras vanduo, prižiūrėjo kanalizacijos sistemas, kurios atskyrė geriamąjį vandenį ir nuotekas, viešosiose pirtyse romėnai nuolat palaikydavo asmeninę švarą. Turbūt būtų galima sakyti, kad tokie romėniški prevenciniai metodai išgelbėjo daugiau žmonių, nei graikų gydytojai, girdantys pacientus nuodingais nuovirais ir nuleidžiantys jiems kraują.