Arnoldas Kazimierėnas
RODO KOLOSAS STOVĖJO APIE 55 METUS
Kolosas buvo pastatytas kaip rodiečių padėka dievui Helijui, padėjusiam atsilaikyti nuo miesto apsiausties. Po Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. Kr. jo generolai (diadochai) pasidalijo imperiją. Rodo sala sudarė sąjungą su Egiptą valdžiusiu diadochu Ptolemajumi. Kito diadocho Antigono sūnus Demetrijas Polijorketas 305 m. pr. Kr. nutarė užpulti Rodą. Miestą supo didžiuliai įtvirtinimai, todėl Demetrijas liepė pagaminti didžiulę apsiausties mašiną, pramintą helepoliu (miestų naikintoju). Tai buvo 41 metrų aukščio judantis bokštas, stovėjęs ant 12 ratų ir turėjęs 9 aukštus. Jame buvo įvairių kitų kovos mašinų. Sakoma, kad ją iš vietos galėjo pajudinti tik 3400 žmonių.
Tačiau rodiečiai priešais miesto sienas iškasė griovį ir jį užmaskavo. Ten ir įklimpo milžiniška karo mašina. Ptolemajas spėjo rodiečiams atsiųsti karinę pagalbą, todėl galiausiai Demetrijas turėjo atsitraukti, kartu palikdamas daug karo įrengimų ir patį helepolį.
Statybų problemos ir sumanymai
Rodiečiai, švęsdami pergalę, nusprendė dievui Helijui pastatyti statulą. Plinijus Vyresnysis pasakoja, kad brangiai išpardavę helepolio dalis ir kitą priešų paliktą įrangą, jie pasisamdė vietinį architektą Charetą, garsaus skulptoriaus Lisipo mokinį. Šis pasiūlė Heliją vaizduoti stovintį, kairėje rankoje laikantį iki žemės nukarusią skraistę, o dešinę ranką pakėlusį prie akių bei žvelgiantį į tolį. Charetas suprato, kad statula neatlaikytų, jei bent viena ranka būtų ištiesta į priekį.
Statula buvo montuojama ant 15 metrų balto marmuro postamento. Karkasui buvo panaudoti geležiniai strypai, kurių atraminiai taškai buvo koloso kojose ir vietoje, kur apsiaustas lietė žemę. Pačios kojos padarytos iš akmens blokų, vėliau apkaltų bronzos plokštelėmis. Prie šio karkaso buvo tvirtinamos kitos bronzinės plokštės, kurios formavo statulos išorę. Bronza buvo gauta išlydžius priešų ginklus ir karo mašinų dalis. Mažesni apgulties bokštai tarnavo kaip pastoliai.
Statant kolosą, nuo apačios buvo pilamas žemės pylimas, kad darbininkai galėtų patogiau dirbti, todėl ir pats architektas negalėjo matyti pilno vaizdo, kol galiausiai po 12 metų statybų pylimas galiausiai buvo nukastas ir žinia apie iš toli spindintį 35 metrų kolosą pasklido po visą graikų pasaulį.
Nuvirtęs gulėjo beveik tūkstantmetį
Vos po pusės amžiaus, 226 m. per. Kr., stiprus žemės drebėjimas nugriovė Helijo kolosą ir smarkiai apgadino miestą. Nuvirtusį kolosą rodiečiai dar bandė pakelti, jiems pagalbą siūlė Egipto valdovas Ptolemajas III, tačiau Delfų orakulas išpranašavo, jog atstatyti koloso nepavyks ir rodiečiai atsisakė tokio sumanymo.
Nuvirtęs kolosas ir toliau traukė lankytojus iš viso pasaulio. Strabonas jį aplankė maždaug erų sandūroje ir patvirtino, kad tuo meto jis gulėjo ant žemės, per drebėjimą nulūžęs ties keliais. Būtent jis nurodo, kad atstatymą uždraudė Delfų orakulas. Plinijus Vyresnysis sako, kad net ir parvirtęs kolosas kėlė susižavėjimą, nes vos keli žmonės gebėjo rankomis apglėbti koloso rankos nykštį. Ties lūžio vietomis ties keliais žiojėjo ertmės, gausiai užpildytos akmenimis, kurie statant suversti dėl tvirtumo.
Taip kolosas pragulėjo beveik tūkstantmetį, kol 653 metais Rodą užkariavo arabai. Kronikininko Teofano (IX a.) teigimu, kažkuriuo metu arabų vietininkas, pritrūkęs pinigų, pardavė kolosą žydų pirkliui iš Edesos. Supjausčius kolosą dalimis prireikė daugiau nei 900 kupranugarių visiems vario lakštams išgabenti.
© Budget Direct Travel Insurance vaizdinė rekonstrukcija