Kabančiųjų Babilono sodų mįslės

Arnoldas Kazimierėnas

KABANTIEJI BABILONO SODAI STOVĖJO APIE 700 METŲ

Kabantieji Babilono sodai yra vienintelis iš septynių pasaulio stebuklų, kurio tiksli vieta nėra aiški. Patys babiloniečiai apie juos nepaliko jokių rašytinių šaltinių, Babilone nėra rasta aiškių jų buvimo įrodymų. Tad dėl jų egzistavimo keliamos trys versijos: pirmoji teigia, kad tai yra mitinis objektas, aprašytas tik graikų ir romėnų šaltiniuose, kurie buvo linkę romantizuoti ir mistifikuoti rytų šalies sodus; antroji nurodo, kad sodai iš tiesų egzistavo ir buvo greičiausiai žemės drebėjimo visiškai sunaikinti I a.; trečioji teorija sako, kad legenda supainiojo lokacijas ir iš tikrųjų kalbėjo apie gerai dokumentuotus Asirijos karaliaus Sinacheribo (745–681 m. pr. Kr.) sodus Ninevijoje. Šie asiriški sodai turėjo dibtinius vandens telkinius su pavėsinėmis ir paviljonais, juose augo daugybė medžių, gėlių ir kitų augalų rūšių. Tvenkiniuose plaukiojo retos žuvys, o sode, narvuose, buvo laikomi reti paukščiai ir žvėrys.

Romantiška sodų įkūrimo istorija

Pirmasis apie kabančius Babilono sodus rašė babiloniečių žynys Berosas (III a. pr. Kr.), kuris buvo parašęs Babilonijos istoriją graikų kalba. Nors šis veikalas neišliko, tačiau daugelis kitų Antikos autorių rėmėsi būtent šiuo šaltiniu. Jį citavo žydų istorikas Juozapas Flavijus (I a.), iš kurio žinome, kad sodus pastatė pats garsiausias Babilono karalius Nabuchodonosaras II. Jis juos įrengė savo jaunajai žmonai, Medijos princesei, kuri dulkėtame ir sausringame Babilone labai ilgėjosi savo gimtinės žaliųjų kalvų ir miškų. Diodoras Sicilietis (I a. pr. Kr.), remdamasis Aleksandro biografu Kleitarchu (IV a. pr. Kr.) ir istoriku Ktesiju iš Knudo (V a. pr. Kr.), pateikė tas pačias įkūrimo priežastis, bet nurodė, kad sodus įkūrė ne Babilono, bet Asirijos karalius.

Sodai susidėjo iš keturių aukštų, kurie panašėjo į piramidę, nes kiekviena viršutinė platforma buvo kiek mažesnė už apatinę. Tarp aukštų buvo įrengtos galerijos, kurios laikė visą svorį. Diodoras nurodo, kad viršutinis aukštas buvo sulig dantytomis miesto gynybinėmis sienomis. Aukštai buvo perkloti akmeninėmis sijomis, o ant jų buvo didžiulis sluoksnis asfaltu arba bitumu apipiltų meldų, virš kurių buvo du sluoksniai degtų plytų ir galiausiai – sluoksnis švininių plokščių, turėjusių neleisti gilyn prasiskverbti drėgmei. Ant viršaus buvo išbertas storas sluoksnis dirvožemio, į kurį būtų galima susodinti didžiausius medžius: tokių rūšių, kokių tik pageidautų karalius. Diodoras taip pat nurodo, kad sodui laistyti buvo sukonstruoti įrenginiai, nuolat semiantys vandenį iš upės, tačiau patys mechanizmai nebuvo matomi iš išorės.

Neaiški vieta ir laiką pralenkusios technologijos

Tai, kad sodus įkūrė Asirijos karalius, greičiausiai remdamasis tais pat šaltiniais, kaip ir Diodoras, nurodo ir romėnų istorikas Kvintas Kurcijus Rufas (I a.). Jis teigė, kad sodai buvo įrengti Babilono citadelėje. Tarp terasų buvo pastatytos akmeninės kolonos, galinčios išlaikyti visą dirvožemį su augalais ir vandeniu, skirtu jiems drėkinti. Rufas nurodė, kad kai kurių medžių kamienų storis galėjo siekti net 8 uolektis (apie 3,5 metro). Ten susodinti vaismedžiai kaip ir tie, kurie augdavo įprastame sode, gausiai vedė vaisius.

Geografas Strabonas prideda, kad iki pat aukščiausios terasos buvo įrengti laiptai, palei kuriuos buvo sraigtai, iš Eufrato kėlę vandenį iki pat viršaus. Tai reikštų, kad tokie įrengimai buvo naudojami daug šimtmečių anksčiau, nei juos „išrado“ Archimedas.

Istorijos eigoje šie sodai buvo priskirti legendinei Babilono karalienei Semiramidei, kuri valdė maždaug IX a. pr. Kr. Kadangi sodų vieta nėra atrasta, neaiški ir jų sunykimo priežastis. Jeigu jie egzistavo, galbūt juos sugriovė žemės drebėjimas. Jie galėjo nunykti ir anksčiau, kai Babilonas neteko savo galios ir įtakos, o tokių sodų priežiūra turėjo reikalauti daugybės pastangų ir išteklių. Be to, dar Nabuchodonosaro laikais pasikeitė Eufrato vaga, todėl sodai galėjo stovėti ten, kur teka dabartinė upė. Visgi, kaip mano daugelis tyrėjų, tikroji legenda tikriausiai sumaišė vietas ir iš tikrųjų pasakojo apie archeologų jau ištirtus Ninevijos sodų.