Trečiąją dieną prieš Augusto mėnesio nonas, t. y. rugpjūčio 3 d., senovės Romoje vykdavo keista ir netgi makabriška šventė. Žąsys, išpuoštos auksu ir purpuru, buvo pasitinkamos tarsi triumfuojantys kariai, o greta jų ant šakių ir kryžių buvo nešami užmušti šunys. Ši diena lotyniškai buvo vadinama supplicia canum – šunų aukojimu arba šunų nubaudimu.
Iš kur atsirado toks paprotys?
Plinijus Vyresnysis, Plutarchas ir Servijus savo tekstuose teigia, kad šios šventės ištakos siekia 390 m. pr. Kr., kai po Alijos mūšio galai apsupo Romą. Kai galų kariuomenė naktį bandė slapta užimti Kapitolijų, puolančius priešus pamatė ne sargybiniai ar šunys, bet Junonai pašvęstos žąsys, kurių garsus gagenimas perspėjo Romos gynėjus. Kadangi šunys net nesulojo, romėnai kasmet rituališkai bausdavo visą keturkojų padermę.
Plinijus Vyresnysis rašo, kad nubausti šunys būdavo nešami ant medinių šakių (lot. furca), o romėnų gramatikas Servijus mini kryžius, kurie bausmių naudojimui buvo uždrausti imperatoriaus Konstantino. Y raidės formos šakė arba baslys buvo įprastas supplicium de more maiorum (lot. bausmė pagal senovės papročius) įrankis. Prie baslio dažnai pririšdavo nuplakimui arba sumušimui iki mirties ypač už valstybės išdavimą (lot. perduellio) arba už seksualinį išpuolį / santykius su vestale.
