Klasikinė filologija nėra tipinė studijų programa. Čia kiekvienas studentas gali atrasti tai, kas jam įdomiausia. Nuo istorijos, literatūros, poezijos, kalbų mokymosi iki mitologijos ir meno bei kultūros. Kiekviena paskaita yra vis kitokia, nagrinėjanti vis kitus autorius, kitus kūrinius ir skirtingus Antikos istorijos laikotarpius.
Klasikinės studijos suteikia atspirties tašką ir pagrindą jungti visus modernaus, kintančio pasaulio fragmentus į darnią visumą, pagrįstą idėjomis, išsakytomis dar prieš kelis tūkstantmečius. Laisvė, tiesa, gėris, meilė ir grožis – tai per amžius kiekvieno žmogaus galvoje gvildentos idėjos, visomis spalvomis prasiskleidžiančios prieš kiekvieną, bent pirštu prisilietusį prie tikrosios klasikos, o klasikinės filologijos studijos Vilniaus universitete leidžia net ketverius metus kasdien mėgautis vis naujais atradimais.
Dėstytojai
Dėstytojai kartu su studentais paskaitose ir po jų nuolat aptaria naujausius tyrimus, dalyvauja įvairiose veiklose, kurios padeda pažinti Antiką iš arčiau bei įvairiose veiklose už Universiteto ribų: „Klasikų klubo“ paskaitose, Klasikų asociacijos suvažiavimuose, su studentais veda paskaitas mokiniams Klasikų akademijoje.
Atsimenu, gavau laišką „sveikiname įstojus į klasikinę filologiją“ ir puoliau „gūglinti“, kas čia per daiktas. Tiesa, anuomet informacijos apie studijas buvo gerokai mažiau nei dabar, tad paniką greitai pakeitė mintys perstoti į kažką praktiškesnio, arčiau prie žemės ir toliau nuo Olimpo dievų. Laimei, pirma nusprendžiau pabandyti. O studijos pasitaikė kaip „Pringles“ – kartą paragavusi, nebegalėjau sustoti.
– Lina Girdvainytė, absolventė, Oksfordo universiteto doktorantė
Kad stogą „nurautų“, pirmiausia būtina jį turėti. T. y., gebėti mąstyti kitaip nei dauguma ir turėti drąsos tai pripažinti. Vieniems klasika – radikalus iššūkis, kitiems – kultūrinis kodas, be kurio negalime „perskaityti“ dabartinės Vakarų civilizacijos. Tik įvertinus jų sąveiką su Antika dabartiniai kultūros reiškiniai tarsi elementariosios dalelės Higso lauke įgyja masę.
– dr. Nijolė Juchnevičienė, graikų kalbos ir istorijos dėstytoja
Studijuojami dalykai
Graikų kalba. Nuo alfa iki omega – kiekviena graikų abėcėlės raidė slepia vis naują prasmę, o jas dedant vieną prie kitos, gimsta turbūt gražiausi Europoje žodžiai. Graikų kalba sukurti Vakarų kultūros literatūros paminklai – visos mūsų civilizacijos filosofinės ir estetinės ištakos, tad ketveri metai graikų kalbos studijų yra lengviausias kelias atrasti daugiau nei dviejų tūkstantmečių senumo paslaptis.
Lotynų kalba. Kiekvienas Vilniaus universiteto studentas dar visai neseniai, nesvarbu, kokią programą studijavo, mokėsi ir lotynų kalbos. Ji atveria nesuskaičiuojamus literatūros lobynus, išmoko mąstyti sistemiškai ir suteikia įgūdžių tobulai sudėlioti bet kokio žanro tekstą. Lotynų kalba daugiau nei du tūkstantmečius buvo filosofinės minties, kultūros ir mokslo kalba, tad italų, anglų, prancūzų, ispanų ar bet kurios kitos šiuolaikinės Europos kalbos mokymasis itin palengvėja, jei tik turime lotynų kalbos pagrindus.
Romos istorija. Dažnai skaitant istorijos šimtmečių santraukas, kyla daugybė papildomų klausimų. Tik pradėję įdėmiai studijuoti Romos istoriją, sužinome sudėtingas garsiausių pasaulio istorijos įvykių priežastis bei pasėkmes. Išsiaiškiname tai, kad Julijaus Cezario mirtis jau nebegalėjo sustabdyti Respublikos žlugimo, suprantame, kodėl visi keliai iš tikrųjų vedė į Romą ar kodėl Kartagina turėjo būti sugriauta. Romos istorija leidžia suprasti ir paaiškinti bet kurią šiandienos politinę ar netgi ekonominę realiją.
Antikos kultūra ir menas. Frizas, karnizas, abakas, echinas ir t. t. – šios pa-skaitos tarsi medicininiu skalpeliu išnarsto kiekvieną graikų ar romėnų pastatų detalę, kiekvieną skulptūrą ir vazą. Po šių paskaitų pasivaikščiojimas Romos forumo liekanose jau tampa visiškai kitoks – tai nebėra tiesiog seni griuvėsiai, bet seną kaip visas Vakarų pasaulis istoriją pasakojantys akmenys, atlaikę istorijos tėkmę ir įkvėpę visų amžių kūrėjus.
Antikos filosofinė mintis. Antikos filosofinė mintis aprašė pasaulį, kurį dabar regime aplink save. Ar kalbėtume apie moderniuosius filosofus, ar apie jau klasikais tapusius Heidegger, Nietsche, Hegel ir kt., visi jie kalbėjo, diskutavo ir konfliktavo ne su kuo kitu, o Antikos filosofais. Su sielos prigimtį apmąsčiusiu Platonu, supratusiu, kad žino, jog nieko nežino, Sokratu, metafiziku Aristoteliu ar Lukrecijumi, įrodžiusiu, kad „niekas iš niekur neatsiranda“.
Romėnų poezija. Net ir trumpiausias žodis sugula į harmoningą tarsi pasaulio sąranga poezijos metrą. Kiekvienas jų turi savą nuotaiką, savą struktūrą ir grožį. Ovidijus, Vergilijus, Marcialis… Nesuskaičiuojama daugybė romėnų poetų įžengė į pasaulio literatūros Olimpą dėl savo talento ir meistriškumo.
Antikinė literatūra. Aklam dainiui Homerui pagiedojus „Iliadą“ ir „Odisėją“ užgimė literatūra, vis dar įkvepianti nesuskaičiuojamą gausybę šiuolaikinių knygų ir filmų. Jau archetipiniais tapę siužetai, kai įsimylėjėliams sukliudo netikėtas įvykis ar išsiskyrimas, tačiau pabaigoje jie vis vien nugali visus iššūkius ir susitinka, tik mirtimi nutraukiamos draugystės ir pasiaukojimo motyvas – tai tik keletas istorijų, papasakotų Antikos kūrėjų, tačiau jas vis kita forma girdime kasdien.
Nedvejok –
prapūsk galvą klasika!
Ir dar visko daugiau. Visą programos planą, stojamojo balo struktūrą ir kitą informaciją rasi Vilniaus universiteto tinklalapyje.
Arba rašyk mums Facebook paskyroje.