Arnoldas Kazimierėnas
Šiomis dienomis, kai didelė dalis pasaulio prisimena išėjusius protėvius ir atiduoda jiems pagarbą, siūlome prisiminti garsiausius ir labiausiai neįtikėtinus mirties atvejus Antikoje. Tarp jų – žymiausi Atėnų tragikai ir visų poetų tėvas Homeras, keletas pagarsėjusių filosofų ir taip pat keli neišmintingi atletų sprendimai. Lai būna lengva žemelė jų pelenams (lot. et sit humus cineri non onerosa tuo)!
Tragiška tragikų baigtis
Atrodo ironiška, tačiau visi trys garsiausi Atėnų tragikai savo dienas baigė gan tragiškai. Plutarchas pasakoja, kad kai Sofoklis tragedijų varžybose įveikė Aischilą, pastarasis taip nusiminė, kad net persikėlė gyventi iš Atėnų į Siciliją (Plut. Vit. Cim. 8.7). Vieną kartą Aischilas išėjo už miesto, kuriame tuomet gyveno, ir prisėdo patogioje vietoje pailsėti. Tuo metu virš jo sklendė erelis, savo naguose nešinas vėžliu. Pamatęs saulėje blizgančią Aischilo plikę, erelis palaikė ją spindinčia uola, į kurią iš aukštybių paleido vėžlį, mat šitaip norėjo pradaužti kiautą ir pasiekti mėsingą vėžlio kūną. Dėl šio fatališko nesusipratimo baigėsi žymaus tragiko gyvenimas (Val. Max. IX.12.2; Ael. NA VII.16).
Plinijus Vyresnysis priduria, kad Aischilas stengėsi būti atviroje vietovėje, kad išvengtų pranašystės, jog jis žus nuo krintančio objekto (Plin. HN X.7). Tačiau nuo likimo nepabėgsi. Kai kas bando šią Aischilo žuvimo versiją susieti su jam priskiriamos neišlikusios tragedijos fragmentu, kuriame mitinis Tebų pranašautojas Teiresijas bando nusakyti būsimą Odisėjo mirtį. Šios eilutės skamba maždaug taip: „Virš tavęs sklendžiantis garnys apdergs tave savo mėšlu, ištuštinęs savo vidurius. Tavo pasenęs viršugalvis, kurį jau bus palikę plaukai, ims pūliuoti dėl jūroje sugauto maisto.“
Apie kito garsaus tragiko gyvenimo baigtį pasakojama daug skirtingų istorijų. Štai Lukijanas rašo, kas Sofoklis mirė sulaukęs 95-erių, festivalio metu užspringęs nesunokusia vynuoge (Luc. Macr. 24). Panaši mirtis ištiko ir garsų poetą Anakreontą, kuris senatvėje begalėjo maitintis tik razinomis ir užspringo vynuogės sėklyte (Plin. HN VII.44). Kita istorija pasakoja, kad Sofoklis mirė iš džiaugsmo, pasiekęs paskutiniąją savo pergalę tragedijų varžybose Didžiųjų (Miesto) Dionisijų metu (Apollod. Bibl. XIII. 103.4.; Val. Max. IX.12.5). Plinijus Vyresnysis nurodo, kad kaip ir Sofoklis iš džiaugsmo po pergalės mirė ir Sicilijos tiranas Dionisijas (Plin. HN. VII, 180). Galiausiai trečioji versija teigia, kad Sofoklis, bandydamas perskaityti ilgą ištrauką iš savo tragedijos „Antigonė“ ir tekste nerasdamas taško, kur galėtų atsikvėpti, pritrūko kvapo ir užduso.
Ne ką geresnė lemtis laukė ir trečiojo Atėnų tragiko Euripido. Gyvenimo pabaigoje jis persikėlė gyventi į Makedonijos karališkąjį dvarą pas karalių Archelają, tačiau ten atsirado pavydinčių jam talento ir šlovės. Du poetai papirko karaliaus tarną, kad šis užsiundytų ant poeto medžioklinius skalikus (Gell. NA XV.20). Kita versija pasakoja, kad Euripidas buvo užpultas ir sudraskytas moterų, kuomet vėlai vakare ėjo susitikti su jaunu karaliaus mylimuoju Krateru arba su kažkokio Nikodiko žmona (Suda, s.v. Euripides). Taigi Euripido gyvenimas baigėsi taip pat tragiškai, kaip ir jo tragedijoje „Bakchantės“ aprašyto Pentėjo, kuris buvo sudraskytas bakchiško šėlo apimtų moterų.
Stobajas V a. Sudarytoje Antologijoje pateikia štai tokį eilėraštį:
Valgęs žalią aštuonkojį pasimirė Diogenas.
Berašančiam Aischilui užkrito vėžlys.
Valgydamas vynuogę Sofoklis užspringo ir pasimirė.
Trakijoje šunys sudraskė Euripidą.
O Dievišką Homerą priveikė badas.
(Stob. Flor. IV. 34.8).
Verta paminėti, kad apie Dieviško Homero mirtį yra ir kitų versijų. Nors dėl jo gimimo vietos varžėsi daugelis miestų, tačiau dauguma Antikos autorių sutarė, kad Homeras mirė Ijo saloje. Pasakojama, kad šioje saloje vietinis berniukas uždavė Homerui štai tokią mįslę: „tai, ką pagavome – palikome, o ko nepagavome – nešamės“. Homeras, nesugebėjęs išspręsti šios mįslės netrukus pasimirė (Pseud. Hrd. Homeri Vita 35). Alkidamantas nurodo, kad Homeras prisiminė orakulo ištarmę, kurioje teigiama, jog mirtis jį ištiks tuomet, kai jis nebebus protingesnis už kitus mirtinguosius. Supratęs, kad būtent tai ir nutiko, jis sukūrė sau epitafiją ir paėjęs kiek atokiau mirė.
Išminčiaus gyvenimas negarantuoja išmintingos mirties
Antikoje sklandė daugybė istorijų apie neįprastą filosofų bei išminčių gyvenimo pabaigą. Viena smagi istorija priskiriama keliems skirtingiems asmenims. Tačiau, jeigu iš tiesų abu mirė būtent taip, – geriau laikykite asilus toliau nuo figų. Diogenas Laertijas rašo, kad filosofas stoikas Chrisipas, pamatęs kaip asilas suvalgė jo figas, sušuko tarnaitei: „nagi, duok tam asilui ir neatmiešto vyno figoms nuplauti“. Ir ėmė taip smagiai juoktis iš savo pokšto, kad galiausiai pasimirė (Diog. Laert. VII. 184). Lukijanas ir Valerijus Maksimas pasakoja lygiai tą pačią istoriją apie komediografą Filemoną (Luc. Macr. 25; Val. Max. IX.12.6.). Iš juoko mirdavo ne tik filosofai. Štai garsus graikų dailininkas Dzeuksidas mirė juokdamasis iš savo paties nutapyto Afroditės paveikslo. Šį buvo užsakiusi senyva moteris, kuri primygtinai norėjo pati pozuoti portretui.
Antikoje mirtis galėjo ištikti ir iš gėdos. Plinijus vyresnysis nurodo, kad dialektikos žinovas Diodoras mirė iš gėdos, kuomet nesugebėjo atsakyti į juokais užduotą filosofo Stilpono klausimą (Plin. HN VII.180). Diogenas Laertijas pateikia istoriją apie garsaus graikų filosofo Herakleito mirtį. Pasitraukęs į kalnus jis ėmė misti tik žolelėmis, kol galiausiai apsirgo. Grįžęs į miestą ėmė klausinėti gydytojų, ar įmanoma iš organizmo pašalinti drėgmę, nes jį buvo apėmusi vandenligė. Kai gydytojai atsakė, jog tai nėra įmanoma, Herakleitas atsisėdo saulės atokaitoje turgaus aikštėje ir liepė tarnams jį aptepti karvių mėšlu. Mat Herakleitas teigė, kad geriausia siela yra sausa, o mėšlas turėjo padėti ištraukti per didelę kūno drėgmę. Kitą dieną jis taip ir mirė (Diog. Laert. VIII, 4).
Garsus ankstyvasis filosofas Empedoklis ne tik pasižymėjo savo filosofiniais svarstymais, bet ir ekscentriškais poelgiais. Keliaudamas po Siciliją jis atlikinėdavo įvairius stebuklus, dėl ko vietiniai žmonės ėmė jį garbinti kaip dievą. Galiausiai jis ir pats įtikėjo esantis dievu. Norėdamas tai įrodyti savo pasekėjams, jis įšoko į Etnos ugnikalnį ir ten pranyko. Ugnikalnis galiausiai išspjovė vieną jo bronzinį sandalą, tarsi paneigdamas Empedoklio dieviškumą (Diog. Laert. VIII. 69). Ši istorija įkvėpė vėlesnius autorius. Štai Lukijanas teigia, kad Empedoklis ugnikalnio išsiveržimu buvo išsviestas į Mėnulį, kur tebegyvena misdamas rasa (Luc. Ver. Hist. 169).
Jėgos yra, proto nereikia
Neįprastos mirtys neaplenkdavo ir jėgų pilnų atletų. Milonas iš Krotono buvo šešissyk Olimpinis imtynių nugalėtojas. Legenda pasakoja, kad kartą keliaudamas jis pamatė kaimietį, kuris su kirviu ir pleištais bando perskelti medžio kamieną. Krotonas pasisiūlė kaimiečiui padėti ir sutraukyti medį vien tik savo jėga. Kaimietis padėkojo už pagalbą ir išėjo parsinešti maisto. Milonas sukišo savo pirštus į medžio įskilą ir bandė jį perplėšti. Galiausiai Milono pirštai užstrigo medyje ir šis laukė sugrįžtančio kaimiečiui, tačiau pirmiau jį aptiko vilkai ar liūtas, kurie nepasigailėjo olimpinio nugalėtojo (Diod. Sic. IX. 14; Paus. VI. 14).
Pausanijas pasakoja apie daugkartinį pankratijo (kumštynių ir imtynių rungtis) nugalėtoją Polidamantą. Pasak rašytojo, šis atletas netoli Olimpo kalno be ginklų nudobė liūtą, nes troško prilygti Herakliui, kuris nurungė liūtą Nemėjoje. Taip pat pasakojama, kad jis kartą galvijų bandoje už kojos pačiupo patį nirčiausią jautį, kuris tiek muistėsi ir bandė ištrūkti, kad galiausiai Polidamanto gniaužtuose paliko savo kanopą. Jis įvykdė ir daugiau didelių žygdarbių, kurių dalis buvo pavaizduota arba užrašyta ant Polidamanto statulos pjedestalo Olimpijoje. Tačiau čia verta prisiminti Homero pranašystę, kad tas, kuris per daug didžiuojasi savo jėgomis, nuo jų ir žus. Kartą Polidamantas su savo kompanionais įėjo į urvą, kurio sienos netikėtai ėmė trūkinėti. Kol kiti bėgo, Polidamantas nusprendė, kad gali savo jėgomis išlaikyti urvo lubas. Taip jis ir pasitiko savo gyvenimo pabaigą (Paus. VI. 5).
Antikoje garsėjo ir Teagenas iš Taso, pasižymėjęs nepaprasta jėga bei vikrumu. Jis buvo daugkartinis visų keturių visagraikinių (olimpinių, pitinių, istminių ir nemėjinių) žaidynių nugalėtojas. Sakoma, jį laimėjus daugiau nei 1400 kovų. Pausanijas pasakoja, kad vienas iš Teageno priešininkų naktį sumanė nuplakti bronzinę Teageno statulą, taip manydamas, kad keršija pačiam kovotojui. Tačiau nuo smūgių statula užgriuvo ant paties plakėjo ir jį pražudė. Žuvusiojo vaikai bandė paduoti Teageno statulą į teismą už žmogžudystę. Galiausiai tasiečiai nusprendė, kad geriausia bausmė – įmesti statulą į jūrą (Paus. VI. 11).
Geri norai, bet skaudi pabaiga
Galiausiai, galbūt keisčiausia mirtis ištiko Atėnų įstatymdavį Drakontą. Sudos žodynas aprašo, kad Aiginos saloje Drakonto šalininkai išreikšdmai palaikymą jo idėjoms ant jo užmetė tiek kepurių ir apsiaustų, kad jis po šia drabužių krūva buvo palaidotas gyvas (Suda s.v. Drakon). Štai tokios neįtikėtinai neįprastos mirtys ištiko Antikos išminčius, poetus ir atletus.
P.S. Jei įminėte Ijo salos berniuko mįslę, sveikiname, – esate gudresni už Dieviškąjį Homerą!