76 m. po Kr. sausio 24 d. Ispanijoje arba Romoje gimė Publijus Elijus Hadrijanas, būsimas imperatorius Hadrijanas. Jo tėvas, Publijus Elijus Hadrijanas Afras buvo imperatoriaus Trajano pusbrolis. Tiksliai neaišku kaip, kada ir ar iš tikrųjų Trajanas įsisūnijo Hadrijaną, tačiau 117 m. rugpjūčio 11 d. Hadrijanas perėmė sostą ir tapo Cezariu Trajanu Hadrijanu.
Senatas naująjį imperatorių laikė autoritaru, tačiau jo pastangas suvienyti imperiją, stabdyti ekspansiją ir susitelkti į išorinių sienų apsaugą istorikai vertina kaip imperijos klestėjimo laikotarpį. Makiavelis pirmasis 96–192 metus, kai valdė Nervos-Antoninų dinastijos atstovai, pavadino „gerųjų imperatorių“ laikotarpiu. Edward Gibbon manė, kad tuo metu imperija buvo valdoma išminties ir dorybės. Hadrijanas taip pat žymus įvairiais statybų projektais. Romoje jis perstatė Panteoną, pastatė milžinišką Veneros ir Romos šventyklą, pradėjo mauzoliejaus sau statybas ant Tiberio pakrantės (dabar – Castel Sant’Angelo). Britanijos šiaurėje Hadrijanas įsakė pastatyti 117 km ilgio gynybinę sieną. Imperatorius buvo graikų kultūros bei literatūros mylėtojas ir troško Atėnus paversti kultūriniu imperijos centru. Hadrijanas taip pat įsteigė ir visoje imperijoje išplatino savo favorito Antinojo kultą.
Hadrijanas neturėjo tiesioginių palikuonių, todėl įsisūnijo Antoniną Pijų, kuris turėjo pažadėti įsisūnyti Marką Aurelijų ir Lucijų Verą. Hadrijanas mirė 138 m. liepos 10 d. ir, nors Senatas prieštaravo, buvo iškart sudievintas.
Manoma, kad prieš pat mirtį Hadrijanas sukūrė sau epitafiją:
Animula, vagula, blandula
Hospes comesque corporis
Quae nunc abibis in loca
Pallidula, rigida, nudula,
Nec, ut soles, dabis iocos…
Hospes comesque corporis
Quae nunc abibis in loca
Pallidula, rigida, nudula,
Nec, ut soles, dabis iocos…
(Sielele, miela klajoklėle,
kūno viešnia ir bendrakeleive,
kuri dabar išeini
į blyškią, baisią, pliką vietą,
kur nebebus tau įprastų pramogų…)
kūno viešnia ir bendrakeleive,
kuri dabar išeini
į blyškią, baisią, pliką vietą,
kur nebebus tau įprastų pramogų…)