Arnoldas Kazimierėnas
Pasaulinei pandemijai įkalinus mus namuose, tik nedrąsiai galime svajoti apie būsimas keliones į užsienį ar pramogas masiniuose susibūrimuose, o ypač apie šių dviejų kombinaciją – keliones kruiziniais laivais. Ir nors dar teks gerokai palaukti tokios kelionės, tačiau visada galima pakeliauti mintimis. Ir šį kartą – su pirmuoju pasaulyje kruiziniu laivu.
Pirmieji reguliarūs kruizai atsirado tik XIX a. viduryje, tačiau, kaip dažniausiai nutinka, visko ištakų reikia ieškoti Antikoje. O jeigu jau Antikoje, tai pirmiausia tarp graikų. Būtent Sicilijos valdovo galvoje gimė sumanymas pastatyti patį didžiausią visų laikų laivą – jame turėjo derėti tiek pramogos, tiek pragmatiniai aspektai.
III a. pr. Kr. Sirakūzų valdovas Hijeronas II Jaunesnysis (270–216 m. pr. Kr.) nusprendė imtis šio užmojo, statybą patikėdamas architektui Archijui iš Korinto. Projekto autorius ir prižiūrėtojas buvo turbūt pats garsiausias sirakūzietis, mokslininkas, matematikas ir išradėjas Archimedas, kuris apie 250 m. pr. Kr. jau buvo paskelbęs fizikos traktatą „Apie kūnų plūdrumą“, todėl užduotis atrodė tinkama būtent jam. Archimedo išradimai buvo panaudoti ne tik pačiame laive, tačiau ir nuleidžiant laivą į vandenį.
Paties laivo aprašymą mums pateikia graikų gramatikas Atėnajas (III a. po. Kr.) veikale Puotaujantys sofistai. Jis remiasi istoriko Moschijono aprašymu, kurį, kaip pats rašo, labai nuodugniai išnagrinėjęs.
Didžiausiam laivui – visų kraštų pagalba
Nors Hijerono II valdomi Sirakūzai buvo įgudę laivų statyboje, tačiau tokiam milžiniškam užmojui reikėjo ypatingų medžiagų, atgabentų iš viso tuometinio pasaulio. Kaip nurodo Atėnajas, mediena laivui buvo kertama nuo Etnos ugnikalnio šlaitų, o nukirstų medžių kiekio galėjo pakakti pastatyti 60 įprastų triremų. Tačiau ir to nepakako, nes kai kurioms medinėms detalėms tiek išorėje, tiek viduje dar buvo panaudota mediena, atgabenta iš Italijos. Laivo virvės buvo plukdomos iš Ispanijos, tuo tarpu kanapių pluoštas ir derva sandarinimui – nuo Reino upės. Kitos būtinos medžiagos taip pat buvo sugabentos iš visų keturių pasaulio pusių.
Laivo statyba nuolat stebėjo ir pats valdovas. Medžio apdirbimui buvo pasitelkta per 300 meistrų, neskaitant padėjėjų. Pagrindinė dalis darbo (bent jau iki vaterlinijos) buvo atlikta vos per 6 mėnesius, po kurių laivas jau galėjo būti nuleistas į vandenį baigiamiesiems darbams. Pasakojama, kad Archimedo savo sukonstruotų gervių ir skrysčių pagalba, padedamas vos kelių žmonių, sugebėjo nuleisti šį milžinišką laivą į vandenį. Laivo puošyba ir įrengimas užtruko dar 6 mėnesius. Visas vidus buvo išpuoštas įspūdingais paveikslais, o išorė buvo papuošta aplink visą laivą išdėstytais beveik 3 m aukščio atlantais, kurie prilaikė virš jų esantį svorį. Laivas buvo aprūpintas net 4 mediniais ir 8 metaliniais inkarais, kurie turėjo užtikrinti jo stabilumą uoste.
Laivo ilgis galėjo siekto nuo 55 iki 110 m, talpa – nuo 1600 iki 1800 tonų, tai yra 10 kartų daugiau, nei talpino įprasti to meto laivai. Iš viso laivu galėjo plaukti apie 1940 žmonių ir 20 arklių.
Trys deniai visoms reikmėms
Laive buvo įtaisyta 20 suolų irklininkams, tačiau tikriausiai judėti padėjo ir burės. Į vidų vedė trys įėjimai. Pirmasis nukreipdavo į apatinį denį, krovinių skyrių, kuriame tilpo daugiau nei 3 mln. litrų grūdų, 10 tūkst. puodynių sūdytos Sicilijos žuvies, virš 500 tonų vilnos ir dar tiek pat tonų kitų krovinių. Taip pat čia buvo laikomos atsargos, reikalingos įgulai. Antrasis įėjimas buvo skirtas patekti į kajutes laivo viduriniame denyje, kurių buvo 30, o kiekvienoje iš jų tilpo po 4 lovas. Trečiasis įėjimas ir viršutinis laivo denis buvo įrengtas įgulai ir ginkluotiems kariams. Čia iš viso buvo įrengta 15 lovų ir dar trys kambariai, kiekviename iš jų dar po 3 lovas. Laivagalyje buvo įrengta virtuvė.
Visi kambariai turėjo mozaikines grindis iš įvairių rūšių akmenukų. Mozaikose pačiu puikiausiu būdu buvo atvaizduotas visas Iliados siužetas. Tiek lubos, tiek baldai buvo pagaminti pagal aukščiausius meistriškumo standartus.
Viršutiniame laivo denyje taip pat buvo įrengti laivui proporcingo dydžio gimnasijai ir pasivaikščiojimų vietos. Čia pat buvo įveisti gausūs sodai su įvairių rūšių augalais, laistomais išmanios drėkinimo sistemos. Pavėsinės buvo padarytos iš gebenių ir vynuogienojų. Šalia stovėjo šventyklėlė Afroditei, kurioje tilpo trys gultai, o jos grindys buvo išpuoštos agatais ir kitais prabangiais akmenimis, sienos ir lubos buvo suręstos iš kiparisų, o durys iš dramblio kaulo ir aromatingo kedro. Ji buvo išpuošta paveikslais ir statulomis bei įvairių formų taurėmis.
Šalia Afroditės šventyklos buvo biblioteka, kurioje tilpo 5 gultai. Jos sienos ir durys buvo iš prabangios buksmedžio medienos. Sienose įrengtos knygų lentynos, o lubos išgaubtos taip, kad atkartotų saulės laikrodį.
Tikras kruizas šiais laikais neįsivaizduojamas be vandens pramogų. Taip ir Sirakūzijoje buvo įrengtas to laiko SPA su trimis gultais bei trimis bronzinėmis voniomis karštam vandeniui ir baseinėliu, išpuoštu Taorminos marmuru. Šalia įrengti kambariai jūreiviams ir tiems, kurie prižiūrėjo pompas. Kaip nurodo Atėnajas, vanduo iš triumo galėjo būti lengvai išpumpuojamas ir vieno žmogaus, pasinaudojant Archimedo išrastu vandens sraigtu.
Laivas taip pat galėjo pasirūpinti ir sausumos transporto gabenimu. Laivo šonuose, abejose pusėse, buvo įrengtos arklidės su ėdžiomis, ir visa kita reikiama infrastruktūra, įskaitant vietas arklininkams. Iš viso galėjo būti gabenama 20 arklių.
Laive taip pat svarbią dalį turėjo sudaryti aptarnavimui skirtos patalpos. Iš tankiai suguldytų ir užsandarintų medienos rąstų buvo įrengti du dideli vandens rezervuarai. Vienas talpino beveik 100 tūkst. litrų gėlo vandens. Greta jo buvo kitas, jūros vandeniu pripildytas rezervuaras. Jame būdavo laikomos žuvys, skirtos maistui. Šonuose buvo įtaisytos įvairius patalpos nuo sandėlių malkoms iki malūnų bei duonos kepyklų ar kitų funkcinių patalpų.
Reikalavo pasirūpinti gera apsauga
Sirakūzijos statybos metu laikai buvo neramūs. Tuo metu dėl Viduržemio jūros kontrolės kariavo romėnai ir kartaginiečiai. Nors po Pirmojo pūnų karo Sirakūzai tapo Romos sąjungininkais ir pagal taikos sąlygas Kartagina jų pulti negalėjo, tačiau Sirakūzija buvo ne tik prašmatniai įrengta, tačiau ir gausiai apginkluota. Pagrindinis ginkluotės architektas buvo jau minėtas matematikas Archimedas, kurio karo išradimai per vėliau, 214 m. pr. Kr., vykusią Sirakūzų apgultį, buvo panaudoti ginantis nuo romėnų.
Tiek laivagalyje, tiek laivo priekyje buvo įrengti du dideli gynybiniai bokštai, dar keturi buvo pastatyti laivo viduryje. Prie kiekvieno iš jų buvo pritaisyta po dvi gerves, pro kurių liukus į priešų laivus galėjo būti svaidomi akmenys. Kiekviename bokšte buvo įsikūrę po 4 sunkiai ginkluotus karius ir po 2 lankininkus. Bokštų vidus buvo pripildytas amunicijos: akmenų bei iečių. Ant gynybinių įtvirtinimų buvo įtaisytos svaidyklės, galėjusios svaidyti daugiau nei 60 kg sveriančius akmenis ir 5,5 m ilgio ietis. Prie trijų stiebų buvo pritvirtintos gervės, galėjusios lengvai užmesti didžiulius akmenis ar švino gabalus ant prie laivo prisiartinusių priešų. Šią plaukiojančią tvirtovę taip pat juosė metalinis rėmas, kuris trukdė priešams į ją išsilaipinti. Taip pat aplink visą laivą buvo įtaisyti metaliniai kabliai, kuriais buvo galima užkabinti priešo laivą ir pasukti jį šonu į bangas ir taip nuskandinti.
Iš abiejų laivo pusių jį buvo pasiruošę ginti po 60 pilnai ginkluotų vyrų, dar tiek pat rūpinosi ankščiau minėtais gynybiniais mechanizmais. Laive veikė Sirakūzų įstatymai, kuriuos užtikrino trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš kapitono, vairininko ir pirmagalio stebėtojo.
Dideli užmojai kartais būna per dideli
Pastačius ir įrengus šį milžinišką laivą Hijeronas II galiausiai suprato, kad nė vienas uostas Sicilijoje nėra pakankamai didelis, jog galėtų priimti tokį gigantą, todėl nusprendė pasiųsti laivą į Aleksandriją. Tai buvo dovana Egipto karaliui Ptolemajui. Kadangi tuo metu Egipte siautė badas, laivas buvo pripildytas grūdais ir iš Sirakūzijos pervadintas į Aleksandriją.
Pasiekęs savo tikslą Egipte, pasakoja Atėnajas, laivas ten ir liko stovėti. Tikriausiai jis nebebuvo naudojamas kelionėms, kol galiausiai buvo įveiktas sūrios jūros ir laiko.
Pagal: Athenaeus, Deipnosophistae, V.40–44
Kiti skaitiniai:
- Apie galimus laivo ir atskirų jo dalių išmatavimus
- Nenova, Stella, Syracusia, Ancient History Encyclopedia
- 3D laivo rekonstrukcija
