Studijos Vilniaus universitete nesibaigia vien paskaitomis auditorijose. Prieš Velykas Klasikinės filologijos katedros studentai ir dėstytojai išvyko į kasmet organizuojamą mokomąją kelionę, šįkart po mitais ir istoriniais pasakojimais apipintas Sicilijos archeologines vietoves. Kelionę surengė Klasikinės filologijos katedros vedėja doc. Audronė Kučinskienė.
Sicilija yra gamtos, architektūros ir kultūros koliažas, supamas Viduržemio jūros. Per salą driekiasi kalnai, vainikuojami Etnos ugnikalnio, slepiančio ugnies dievo Vulkano kalvę ir stichijų pabaisą Tifoną, plyti žali derlingi laukai, kadaise dovanoti derliaus deivei Cererai, kad ši neliūdėtų dėl dukters Prozerpinos, pagrobtos požemių valdovo Plutono. Šiuolaikiniai siciliečiai labiau nei mitais didžiuojasi ne vien vietinėmis alyvuogėmis bei migdolais, bet ir VIII a. arabų atvežtais apelsinais bei pistacijomis. Salos pakrantės nusagstytos iš antikinių polių išaugusių miestelių ir didmiesčių. Juose šiandien gyventojų ir turistų akis džiugina bizantinės, arabiškos, normaniškos, barokinės ir modernios architektūros ir meno sintezė. Sicilijoje statoma ne vietoje to, kas buvo, o ant to, kas išliko. Čia iš tiesų galima pamatyti istorijos tėkmę.
Pavyzdžiui, Sirakūzai. Vienas didesnių salos miestų, Antikoje galėjęs didžiuotis ne tik turtais, šlove, bet ir mokslininku Archimedu, o vėlesniais laikais – šv. Liucija ir jos kultu. Iškilmės šv. Liucijos garbei rengiamos gruodžio 13-ąją, procesijos ir pamaldos vykta visame mieste. Sirakūzų senamiestis išaugo Ortigijos saloje, kurios lankytojus pirmiausia pasitinka Apolono šventyklos liekanos ir gatvės prekeiviai, siūlantys skėčius, balionus ir apyrankes. Iš daugybės senamiesčio grožybių klasikų akis turbūt labiausiai nudžiugina katedra. Jos šoninėse sienose įmūrytos graikų tiranų laikus menančios dorėninės kolonos, kadaise žymėjusios Atėnės šventyklos ribas. Masyvios arkos, iškirstos antikinio statinio sienose, katedros vidinę erdvę skiria į tris navas. Barokinis fasadas su šventųjų skulptūromis jungiasi su antikiniu ir Viduramžių paveldu. Išlikusios ir antikinio polio valdas juosusios sienos, nuo jų veriasi puikus vaizdas į įlanką, kurioje 415–413 m. pr. Kr. rikiavosi į nesėkme pasibaigusią Sicilijos ekspediciją susibūrusių šimtai atėniečių ir jų sąjungininkų karo laivų.
Morgantinos archeologinė vietovė centrinėje salos dalyje atskleidžia senovės graikų miesto planą, čia išliko daugumos viešų ir privačių statinių pamatai: agora, ją supusios stojos, nedidelis teatras, namų kvartalai. Netoli Agrigento plyti Šventyklų slėnis su romėniškomis rausvo kalkakmenio šventyklomis, archeologiniu muziejumi su antikinėmis vazomis, Akragante garbintos Persefonės statulėlėmis ir didingais kelių metrų Atlantais, rėmusiais Dzeuso šventyklos stogą. Greta Piazza Armerina miestelio atrastos romėniškos vilos liekanos, kurių grindis dengia 3,5 tūkst. m2 mozaikų su medžioklės, puotos, vaisių rinkimo scenomis, jūros dievais, Odisėju ir kiklopu Polifemu, taip pat stebinanti savo modernumu „merginų su bikiniais“ mozaika.
Verta paminėti ir Monrealės katedros mozaikas, bizantinio meno šedevrą. Katedros sienose vaizduojamos Senojo Testamento scenos, epizodai iš Jėzaus Kristaus gyvenimo. Pati katedra ir greta jos esantis vienuolynas – normaniškos architektūros pavyzdžiai, kurių arkų formoje, mozaikinių scenų apvaduose ryškėja arabiško stiliaus įtaka. Panaši sintezė vyrauja ir Palermo karališkuosiuose Normanų rūmuose, ypač jų koplyčioje su dar rafinuotesnėmis mozaikomis ir medinėmis arabiškomis lubomis. Palermas pilnas kontrastų, chaotiškas, gausus aukštų, aprūkusių ir apšiurusių namų ankštose gatvelėse, besijungiančiose su purvinu turgaus kvartalu ir margais daržovių prekystaliais; greta – erdvios aikštės, nuostabaus grožio normaniškos-barokinės katedros, neoklasicistinis Teatro Massimo.
Tokia „kelionė laiku“ padeda geriau suvokti ne tik vietas ir kultūrą, bet ir savo studijas. Kerintis yra atradimo jausmas, žvelgiant į tokią epochų sintezę, kokią sutinkame Sicilijoje. Joje Antika ir mirusi, ir gyva, įaugusi į mūsų pačių kultūrą. Mokymasis iš gyvosios istorijos visada įdomesnis ir efektyvesnis nei „sausos“ knygų studijos. Klasikinė filologija – tai ne vien senųjų kalbų studijos, tai ir Antikos kultūros pažinimas: numizmatika, meno technikos, didžiausi šedevrai, architektūra, inžinerija, istorija. Tai dalykai, leidžiantys mums geriau suprasti savo pačių laikus.
Dovilė Čitavičiūtė
Nuotraukos Editos Meškonienės, Ramintos Važgėlaitės ir Sauliaus Kučinsko.