Turtingas, privilegijuotas, narcisistiškas ir mėgstantis nuolatinį dėmesį manipuliatorius. Šiandien tai skamba it JAV prezidento Donaldo Trumpo epitetai, tačiau senovės Atėnuose galime rasti tikrą tokios asmenybės provaizdį.
Jis – Alkibiadas. Kilmingas egoistas, manęs, kad tiesa yra subjektyvi, tad ja galima laisvai manipuliuoti, jei tik tai padeda būti laimėtojų pusėje. Žymusis Sokrato mokinys ir numylėtinis siekdavo nugalėti bet kokia kaina. Vien jo ambicijų dėka buvo suorganizuota Sicilijos ekspedicija, kurioje atėniečių ir sąjungininkų karinės pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą.
Gimęs laimėti
Alkibiadas gimė turtingoje Atėnų aristokratų šeimoje maždaug V a. pr. Kr. viduryje, kai miestas išgyveno savo aukso amžių. Jo tėvas Kleinijas kaip karo herojus susilaukė šlovės Persų karuose, o motina buvo kilusi iš itin garsios Alkmeonidų giminės (Platonas, Alkibiadas 103a). 447 m. pr. Kr., kai dar visai vaiko Alkibiado tėvas netikėtai žuvo Koronėjos mūšyje, berniuką globoti apsiėmė jo antros eilės dėdė iš motinos pusės Periklis.
Augdamas itin įtakingo politiko ir stratego šeimoje Alkibiadas turėjo galimybę bendrauti su visais iškiliausiais Atėnų piliečiais. Taip jis užmezgė draugystę ir su Sokratu (Plutarchas, Alkibiadas 6), kuris tikėjosi jaunuolį nukreipti teisingumo keliu. Tačiau V a. pr. Kr. Atėnai buvo tiesiog aukso šaltinis sofistams – retorikos mokytojams, kurie už didžiules pinigų sumas mokydavo atėniečius laimėti bet kokį ginčą, įtikinant savo argumento teisumu.
Prisiminkime atėnietį Aristofaną ir jo komediją „Debesys“, kurioje Teisingasis žodis, vaizduojamas kaip doras pilietis, yra tiesiog užgožiamas jauno, guvaus, charizmatiško, tačiau aiškiai amoralaus Neteisingojo žodžio, arba šiandien – Fake news. Nors „Debesyse“ pats Alkibiadas nėra minimas, tačiau Aristofanas palieka nemažai nuorodų. Prasiskolinusio ūkininko Strepsiado sūnus hedonistas, tinginys, visus šeimos pinigus išleidęs vežimų lenktynėms Feidipidas yra beveik neužmaskuota nuoroda į Alkibiadą.
Bet kokia kaina
Tikrasis Alkibiadas mėgo dėmesį ir pergales, o dar labiau jis troško šlovės ne tik Atėnuose, bet visoje Graikijoje. Jaunuolis užsigeidė laimėti Olimpinių žaidynių vežimų rungtyje, kurioje nugalėtoju būdavo skelbiamas ne važnyčiotojas, tačiau vežimo savininkas. Ir nors parengti varžyboms vieną vežimą kainuodavo pasakiškus pinigus, 416 m. Alkibiadas nusprendė į žaidynes išsiųsti septynis vežimus. Ir, žinoma, laimėjo (Tukididas, Peloponeso karo istorija 6.16).
Galiausiai Alkibiadas nusprendė siekti politinės šlovės. Savo ryšių ir pinigų pagalba, apeidamas taikos susitarimus ir paliaubas su Sparta, Alkibiadas kurstė konfliktus, kuriuose galėtų sužibėti kaip karo herojus. Taip Atėnų planuose atsirado ekspedicijos į Siciliją idėja (Tukididas, Peloponeso karo istorija 6.26).
Politinių konfliktų epicentre
Politiniai Alkibiado oponentai pasirinko kitą strategiją ir pasinaudojo spalvingais pastarojo gyvenimo faktais, kurių net nereikėjo išgalvoti. Alkibiado nuotykiai su prostitutėmis vos nesibaigė jo skyrybomis (Plutarchas, Alkibiadas 8), tačiau labiausiai jo priešininkams pasitarnavo kitas „nuotykis“. Sicilijos ekspedicijos išvakarėse kažkas apdaužė Atėnų hermas (religinės statulos, stovėjusios sankryžose ir pakelėse), kurios, tikėta, užtikrino miesto saugumą (Tukididas, Peloponeso karo istorija 6.29).
Greitai Atėnuose pasklido kalbos, kad privačioje puotoje Alkibiadas ir jo draugai padarė kitą šventvagystę ir išniekino švenčiausias Eleusino misterijas. Nors nežinome, kas įvyko iš tikrųjų, tačiau tokių kalbų užteko įpykdyti atėniečius ir Alkibiadas turėjo bėgti iš miesto arba būti nuteistas mirtimi. Įdomiausia yra tai, kad Alkibiadas pasirinko bėgti ne kur kitur, bet pas Atėnų priešus – spartiečius (Plutarchas, Alkibiadas 23), o vėliau – persus (Tukididas, Peloponeso karo istorija 8.45).
Alkibiadui pavyko grįžti į savo gimtuosius Atėnus 407 m. pr. Kr., tačiau po dar vieno pralaimėto mūšio vos kitais metais jam teko vėl bėgti (Plutarchas, Alkibiadas 35). Garsiojo Alkibiado istorija baigėsi Anatolijoje, kur jo namus apsupo ir padegė, o galiausiai, kaip pasakoja Plutarchas, bandantį išsigelbėti Alkibiadą strėlėmis nušovė jo priešininkų pasamdyti žudikai (Plutarchas, Alkibiadas 39).
