Moderni romėniško Dunojaus patrulinio laivo kopija Danuvina Alacris liepos 16 d. išplaukė iš Ingolštato ir leidosi į tris su puse mėnesio truksiančią kelionę iki Dunojaus žiočių. Ketvirtajame kelionės etape Vengrijoje, nuo Budapešto iki Bajos, dalyvauja ir lietuvis, klasikinės filologijos alumnas, vertėjas, istorijos doktorantas Arnoldas Kazimierėnas, kurio įspūdžiais dalijamės šioje serijoje. Taip pat skaitykite pirmąją ir antrąją kelionės įspūdžių dalis.
6 diena (rugpjūčio 20)
Šeštąją kelionės dieną Danuvina Alacris įgula apsilankė Dunaújváras miesto muziejuje, kuriame eksponuojami radiniai, rasti buvusioje Intercisos karinėje stovykloje. Nors pati ekspozicija gerokai pasenusi, tačiau gali pasigirti keliais įspūdingais eksponatais. Vienas jų – masyvus reljefas, vaizduojantis dievą Mitrą, skerdžiantį jautį. Mitros kultas buvo ypač populiarus tarp romėnų kareivių, šio kulto apraiškos matomos praktiškai visuose aplankytuose limuose.
7 diena (rugpjūčio 21)
Sekmadienį Danuvina Alacris atliko trumpą perplaukimą iki Dunaföldvár, kur apsistojo nakčiai. Įgula, kaip visada, vietinių buvo pasitikta su gausiomis vaišėmis.
8 diena (rugpjūčio 22)
Ryte įgula buvo pakviesta oficialaus vizito į miesto prefektūrą, kur buvo pasveikinti miesto prefekto. Po pietų laukė dar vienas perplaukimas iki Bölckse, kur įgula vėl buvo sutikta šimtų vietinių gyventojų. Žinoma, vakarą vainikavo ištaikinga vakarienė.
9 diena (rugpjūčio 23)
Rytas prasidėjo vizitu į vietinę vyninę, kurios gėrybės buvo išbandytos jau vakar. Tai nedidelis šeimos verslas, tačiau Vengrijoje sulaukęs daug apdovanojimų. Apsirūpinus Dioniso gėrimo atsargomis, įgula ėmėsi vietovės tyrinėjimo.
Bölckse apylinkėse buvo įsikūręs dar vienas romėnų limas. Yra žinoma, kad Valentinijano I laikais karinės Romėnų stovyklos buvo įsikūrusios abejose upės pusėse, o aplink jas klestėjo gyvenvietės. Pačios stovyklos sunyko po to, kai iš regiono pasitraukė romėnai. Dešiniojo kranto stovykla buvo sunaikinta Dunojaus potvynių ir pasikeitusios upės vagos, kairiojo forto akmenys buvo panaudoti upės kranto pylimui, siekiant suvaldyti Dunojaus tėkmę.
1974 metais šioje vietoje iš lėktuvo buvo atlikti sprogdinimai, nes po vandeniu esančios struktūros trukdė laivybai. Tik vėliau suprasta, kad tai ne natūralios kliūtys, o romėniškojo forto liekanos. Ėmus tyrinėti po vandeniu slypinčius griuvėsius, čia rasta daugybė altorių. Nors daugelį užrašų nuglūdino upės vanduo, tačiau geriau išlikę įrašai padėjo atskleisti altorių kilmę. Daugelis jų sukurti ne čia, tačiau Akvinke (Budapeštas) ar greta esančiose vietovėse. Kai IV a. Akvinko šventvietės (area sacra) buvo apleistos, jose buvę altoriai ir kitos medžiagos buvo plukdomos upe žemyn, nes čia trūko statybinių medžiagų. Šie altoriai buvo skirti būtent tam, statyboms. Nors paplitus krikščionybei buvo vengiama naudoti sakralinius pagoniškus objektus, nes vis tik buvo prisibijoma senųjų kultų dievų, tačiau minėti Akvinko altoriai atsidūrė tvirtovės prie Bölckse sienose.
Daugiausia altorių yra dedikuoti Iuppiter Optimus Maximus Teutanus Conservator. Manoma, kad tai vietinių keltų genčių garbinto dievo Jupiterio vardo variacija, kadangi apylinkėse gyveno keltų arabiskų gentys. Anksčiausi altoriai datuojami Marko Aurelijaus laikais, paskutiniai – Konstantino Didžiojo.
Esant didelėms sausroms, romėniško forto griuvėsiai išnyra iš Dunojaus ir gali būti matomi netoli Bölckse miestelio. Tačiau pastarųjų kelių dienų lietus smarkiai pakėlė Dunojaus vandens lygį, todėl Danuvina Alacris įgulai, pakeliui į kitą fortą, griuvėsių pamatyti neteko. Po neilgo plaukimo laivas prisišvartavo netoli svarbaus Lusonijaus forto.
